Žiuredama

Žiuredama i tąve matau visas savo gyvenimo klaidas... tavo akyse atsispindi visos mano pralietos ašaros, tavo veide matau nueitus kelius... Žiuredama i tave suprantu kad gyvenime padariau milijonus klaidų, ringdamasi draugus, ar antras puses.. ar tiesiog ringdamasi tolimesni savo kelią.. dažnai pagalvoju ar tu buvai klaida... ar esi ta mano didele klaida kurios nesugebesiu ištaisyti...
Būna kai noriu kad paimtum mane už rankos, kad stipriai suspaustum pirštus ir niekada niekada nepaleistum... Būna norisi kartais, kad apsikabintum, kad priglaustum prie širdies, pabuciuotum man i kakta, pasakytum kad viskas bus gerai... kad nusluostytum man ašaras, kad pasakytum „ aš čia šalia, nebijok“... ir kodėl gi tu man pasakyk as tiek daug tikiuosi iš taves?? taves, paprasto silpno žmogelio.. kartais pamastau kad, gyvenimas ne tik man bet ir tau yra neteisingas.. kodel? nežinau, šiandien viena iš tų dienų kai nieko nežinau, nežinau kodėl ryte kėliausi iš lovos, ar kodėl gėriau 2 puodelius arbatos, ar kodel ejom pasivaiksčiot.. nežinau kodėl dabar sedžiu ir visa tai rasau... noriu verkti, bet stengiuosi ašaras sulaikyti viduje, nors karts nuo karto jos man ima ir istrykšta... bandau nuslėpti savo liudesy ir šypsotis, bet šiandien man tai persunku.. tu klausi kas man yra, o aš tyliu... kartais geriau kai kaikurie dalykai lieka nepasakyti... o gal tiesa ir atvirumas geriau? net pati nežinau. norėtusi imt ir išrekt viska, ka jauciu, kas mane neramina ir kas daro laiminga, norėčiau atsistoti ant aukšto aukšto kalno ir išrekti visus savo jausmus..