Likimo valdovas (1)

Ivas Ronkus nerado sau vietos. 34 metų vyras žirgliojo po kabinetą pirmyn ir atgal, kas kelias minutes dirsčiojo į laikrodį, tarsi norėdamas paskubinti lėtai slenkančias rodykles. Galop įkrito į  krėslą, atsivertė dienoraštį, susirado reikalingą vietą. Perskaitė kažkieno keverzonę: „2015 m. liepos 24 d.  Vilnius. Valakampiu tiltas. Dvi eismo jostos per tilta ušdarytos. 17 val. 28 min. Nuo Žirmūnū pusės dideliu greičiu ackrėja raudonos spalvos BMW. Tilto vidury automobylis metasi į kaire, prieš pat didele fūra. Po smųgio BMW nuskrėja kokis 3 metrus adgal, kelis kartus persiverčia ir nulaužes tilto turėklus nukrenta į upe. Id 9/10. Akas. “
Ivas padėjo dienoraštį, atsilošė krėsle ir patenkintas nusivaipė. Turėtų būti įdomu, jei Akas reginį įvertino 9 balais. Anam, apskritai, nedaug kas įtikdavo. Šiandien net Ako akivaizdus neraštingumas negadino jam nuotaikos.
Ronkus atidarė seifą, stovintį kambario kampe, ir žvilgtelėjo į krūvą pinigų, sumestą gana netvarkingai, tačiau jis žinojo, kad ten yra dvylika tūkstančių eurų. Pinigų apskaitą jis tvarkė labai kruopščiai. Tai buvo  pradžia. Po jų pasipils sekantys tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių... Jis jau regėjo save žarstantį milijonus...
Ar jis neišgirdo beldimo į duris, ar jo ir nebuvo, bet durys staiga atsilapojo ir į kabinetą įriedėjo labai apkūnus ir žemas vyras.
- Galiu užeiti? – beveik kabineto viduryje sududeno svečias.
- Jau užėjote, jei ką, - Ivas nepašykštėjo svečiui ironijos.
- A-a taip. Labas. Gal galiu prisėsti? – svečiui buvo visiškai nusišvilpt į šeimininko ironiją.
- Turbūt, - susitaikęs su tuo, kad svečio taip paprastai neatsikratys, Ivas rankos mostu parodė į kėdę, stovinčią prie sienos.
Svečias prisitraukė kėdę arčiau stalo ir atsisėdo. Iš vidinės švarko kišenės išsitraukė „Reklamos“ numerį.
- Kas čia? – svečias dūrė pirštu į riebiu šriftu išspausdintą skelbimą.
Ivas paėmė nuo stalo pakelį cigarečių, pasiūlė svečiui. Tas papurtė galvą. Tada Ronkus užsirūkė pats. Po to nepatingėjo ištiesti kaklo ir pažiūrėti į tai, ką pirštu baksnojo svečias, nors labai gerai žinojo kas ten. Pats turėjo tą laikraštį.
- Skelbimas. Pats paprasčiausias, - mestelėjo atgal.
- Ak taip? Paklausykite: „Stiprių pojūčių mėgėjams! Š. m. liepos 24 d. apie 17 val. 30 min. Vilniuje įvyks autoavarija. Tikslesnės žinios telefonu 8699456789 “.
- Taip. Skaityti mokate. Netgi, sakyčiau, visai neblogai, - Ivas suirzo. Paprastai kiti klientai pokalbio tokiu tonu nepradėdavo. O šis juk garantuotai nepirks bilieto.
- Aš atėjau jūsų prašyti, kad to nedarytumėte, - įtarimai kaip mat pasitvirtino.
- Aš jau padariau. Ir jūs tai matote.
- Tik šįryt man papuolė į rankas šis laikraštis, - atėjusysis žvilgtelėjo į laikrodį. – Bet norint dar ne vėlu viską ištaisyti.
- Ką ištaisyti? Ir kodėl turėčiau? - Ivas tvardėsi, kad balsas neišduotų to, ką sakė jo visa povyza - „kokius niekus čia zauniji? “.
- Aš nežinau iš kur jūs tas žinias ištraukėte ir aš galiu patikėti, kad tos žinios gali būti tikslios. Tačiau jeigu tai ne pokštas ir ne afera, - svečias papurtė rankoje laikraštį, - tai perspėju, kad jūs sumanėte labai pavojingą žaidimą. Ir ne vien tik jums.
- Klausykite...  hm... aš net nežinau kaip į jus kreiptis. Kuo jūs dirbate?
- Atleiskite kad neprisistačiae. Virgis Trotas. Suvirintojas.
- Taigi. Jūs užsidirbate pinigus virindamas metalą, ir aš nemanau turįs teisę jus mokyti to amato.  Aš nusprendžiau užsidirbti pinigų štai taip, - Ivas bakstelėjo pirštu į skelbimą, - ir taip pat nenoriu, kad man kas nors nurodinėtų.
„Ypač tokie Kūlverstukai“- mintyse pridūrė.
Trumpam stojo tyla. Virgis stebėjo Ivą, kuris baigė rūkyti cigaretę ir pradangino nuorūką ant stalo stovinčiame nedideliame utilizatoriuje. Pakvipo mandarinais.
- Atleiskite, aš užsimiršau.  Ko jūs iš manęs norėjote? - Ronkus grįžo prie ironiško tono.
- Aš noriu, kad jūs nekeistumėte  įvykių eigos.
- Bet aš nieko ir nesiruošiu keisti! – Ivo veide išsipiešė tokia nuoširdi nuostaba, kad Virgis vos susilaikė neprunkštelėjęs.
- Vadinasi, jūs nepakankamai žinote. Sakykite, ar jūs pats organizavote žvalgybą ateityje, ar tą informaciją gavote atsitiktinai?
Ivas nesuprato kurlink lenkia svečias, tačiau po truputį jį apėmė smalsumas. O ir ką tas neūžauga gali jam padaryti?
- Organizavau pats, bet darbą atliko kiti. Bet kas čia blogo?
- Sunkiausia ir buvo rasti tuos žvalgus, ar ne? Minimalaus šuolio radiusas. Kuo trumpesnis, kad rezultatų netektų ilgai laukti? Ir dabar, turbūt,  jūsų užrašų knygutėje pilna datų ir aukų skaičių? - paklausė Virgis.
- Panašiai. Bet... kaip...? – Ronkus aiškiai nesusigaudė. Negi tas išpera Akas visiems išskalambijo... Gaila, kad jam, amžinatilsį, net šiknos išspardyti nebėra kaip.
Virgiui visas šis reikalas atrodė grynas mėšlas. Bet iš kitos pusės, jeigu  žmonės būtų kitokie, tai toks „biznis“ tiesiog neturėtų perspektyvos. Bet kur tau! Paspoksoti į bėdon patekusį kaimyną, tuo pasidžiaugti ir nepasiūlyti jam pagalbos - tai tapo tūlam lietuviui garbės reikalu. Ir visai nesvarbu, ar tas kaimynas lietuvis, ar koks anglas, ar airis. Pasodinti medį - argi tai tikslas? Va, pasodinti kaimyną, tai jau visai kas kita. Ypač, jei ir sodinti nėra už ką.
Virgis taip pat žinojo, kad laiko policija galėtų išspręsti problemą tik įvykių užuomazgoje, tačiau tokios intervencijos į praeitį būdavo atliekamos tik kraštutiniu atveju. Jis neturėjo įrodymų, kad Ronkaus veikla turės neigiamų pasekmių. Beliko įkalbinėti. Nusiraminęs tęsė:
- Aš daug laiko tyrinėjau keliones laike. Štai jūs teigiate, kad nekeisite įvykių, o aš sakau, kad man nusišvilpt ką jūs manote, nes klystate. Gal galiu papasakoti istoriją iš savo patirties?
Ivas nelabai džiaugėsi pašnekovu, tačiau iki šiol jis nuobodžiavo, o laiko iki penktos valandos vakaro buvo dar daug. Todėl jis pasistengė numalšinti iš anksčiau kilusį susierzinimą ir tarstelėjo:
- Taip. Pasiklausykim, - tuomet labiau atsilošė ir susikrovė koją ant kojos.
- Besimokant antrame universiteto kurse, mano draugas nuvyko pusę amžiaus į ateitį. Sugrįžęs parodė man nuotrauką, kurios nemokėjo pakomentuoti* ir kurioje du  vyrai spaudė vienas kitam rankas. Kitoje pusėje buvo užrašas: „Fizikos profesorius Virgis Trotas,  Nobelio premijos laureatas 2044 m”. Galite įsivaizduoti, kokia buvo mano nuotaika? Aš tirpau iš laimės. Tačiau neilgai. Aš nebeskyriau tiek dėmesio mokslams, nebelankiau paskaitų, kurios man neatrodė svarbios, nes maniau jog mano likimas jau nulemtas. Beliko sulaukti, kada būsiu pagerbtas. Deja, nesulaukiau... ir neatrodo kad sulauksiu. Veltui aš dėstytojus bandžiau įtikinti, kad ateityje būsiu profesorius. Kai kurie docentai leisdavo sau net pasišaipyti: „Pone profesoriau, mano įskaitos jūs negausite“. Taigi, antro kurso gale buvau išmestas iš universiteto už nepažangumą. Žodžiu, susimoviau nerealiai. Dabar kartais pamąstau, kad man tiesiog pritrūko paprasčiausio užsispyrimo, kad įrodyčiau sau ir kitiems jog ir aš kažko galiu pasiekti. Bet yra kaip yra.
- Na, man garbės nereikia, - įsiterpė Ivas. - užteks, kad ištempsiu iki 80 metų.
Trotas šyptelėjo:
- Pasitikrinote minimalaus šuolio radiusą? Taip ir maniau, - reziumavo Virgis, pamatęs, kad Ronkus linktelėjo. - Bet juk  ir jūsų žinios gali nepasitvirtinti kaip mano atveju.
- Tai gal kas nors ateityje pakoregavo jūsų gyvenimo eigą?
- Taigi.
- Kaip? Kas? – Ivui  nesisekė nuslėpti smalsumo.
- Nuotrauka. Po nesėkmingos „karjeros“ pradėjau ypač domėtis tokiomis kelionėmis. Po daugelio tyrinėjimų padariau išvadą, kad įvykių linijos erdvėlaikyje išlieka nepakitusios iki tol, kol negaunama kokia nors informacija iš ateities. Aš atkreipiu dėmesį, kad tos informacijos nebūtina plačiai naudoti, kaip jau padarėte ir dar ruošiatės daryti, užtenka kad ji patektų į realybę. Gyvenimas  tada tarsi pasuka kitomis vėžėmis. Arba bėgiais - kaip patogiau.
- Kaip tas naujas vėžes rasti? - pasidomėjo Ivas.
- Et, jūs taip nieko ir nesupratote, - apmaudžiai numojo ranka Virgis. - Naujų vėžių ieškoti nereikia. Tai tik alegorija. Laiko mašina pati atras tas vėžes jei bus paleista po to, kai tos naujos vėžės atsiras. O aš jau minėjau, kad prielaida tam - bet kokia, net pati menkiausia informacija iš ateities.
- Tai reiškia, kad mano gyvenimas galėjo pasikeisti po to, po to kai..., - Ivui niekaip nesisekė susidoroti su mintimi iki galo.
- Po to, kai gavote pirmą pranešimą iš ateities, - Virgis greitai sustatė viską į vietas.
- Ar... e-e-e ...  visi pokyčiai ... į bloga?
- Aš to nesakau. Gali būti visaip. Faktas tik tai, kad žmonių gyvenimai nueis kita vaga. Geresne ar blogesne kryptimi niekas nežino. - Virgis pasilenkė arčiau pašnekovo ir tęsė jau tylesniu balsu. - Tačiau aš linkęs manyti, kad su likimu  žaisti neverta. Todėl ir prašau, kad  to nedarytumėte. Nesutinkate?
- Ne. Žmogus pats savo likimo valdovas. Likimas šypsosi tiems, kas sugeba kreipti jį sau norima linkme.
- Bet kartais jis nusišypso kreiva šypsena ir ta šypsena jau būna paskutinė. - Virgis vis dar bandė apeliuoti į Ivo sąžinę. - Beje, ar jūs nemanote, kad jūsų veikla amorali? Jūs kviečiate žmones, kad šie pasimėgautų svetimu skausmu. Tai juk nežmoniška!
- Velniop tą jūsų žmoniškumą! Apsidairykite aplinkui. Kur tas jūsų žmoniškumas!? A? Jo nėra, nė-ra, - Ivas įsikarščiavo. - O kodėl nėra? A? O todėl, kad tas, kas žmoniškas, tas neturtingas, o kas neturtingas tas nelaimingas! Nereikia, aš numanau, ką jūs norite pasakyti, - rankos mostu jis sulaikė bepradedantį prieštarauti Virgį, - siela, dvasia ir taip toliau. Tai senos pasakos. Vaikams. Siela sotus nebūsi.
Ivas pasirausė kišenėse, išsitraukė cigaretę, užsirūkė. Išpūtęs dūmų kamuolį, tęsė:
- Galų gale, kodėl jūs prie manęs prisikabinote? Mūsų dienomis kelionės laiku tapo įprastu reiškiniu. Bet kiti keliautojai jums nelabai rūpi!
- Taip, keliauja daug kas, tačiau prižiūrimi gidų ir laikydamiesi griežtų taisyklių. Jūs pirmas organizavote kelionę tokiu tikslu. Aš nesakyčiau nieko, jeigu jūs siektumėte kitokių tikslų. Gelbėtumėte tuos žmones.
- Tai neįmanoma, - atrodė, kad pokalbio beprasmiškumas Ronkų išsekino. - Sunku žmogui įkalti į galvas tiesą, kurios negalima įrodyti.
- Bet jūs išgelbėtumėte gyvybes!
- Tačiau tokiu atveju būčiau atsakingas už įvykių pokyčius! - Ivas taip trinktelėjo delnu į stalą, kad Virgis net krūptelėjo.
- Įvykius jūs keičiate bet kokiu atveju! Maža to, žiaurumo pamokos, į kurias jūs kviečiate žmones, tik pablogins jų gyvenimą. Mūsų laikais žiaurumo ir taip pakanka! Gerumo ir supratimo trūksta.
- Už gerus darbus pinigų niekas nemokės. Ir net ačiū nepasakys...
Virgis nebesakė nieko. Ką čia besakysi, jeigu vienintelis variklis žmogui gyvenime - pinigai. Jis atsistojo, nuėjo prie durų, atidarė jas ir, atsigręžęs į Ivą, pratarė:
- Nors aš ir netikintis, bet su Dievo egzistavimu aš dar galėčiau susitaikyti. Tačiau Kūrėjo vaidmenyje jūsų tikrai neįsivaizduoju. Greičiau jau atvirkščiai.
Kai Trotas išėjo, Ivas dar kelias minutes sėdėjo prie stalo. Baigė rūkyti, pasiuntė nuorūką į utilizatorių. Pasijuto išalkęs. Pasičiupęs dienoraštį, išėjo į lauką, sėdo į  automobilį ir nuvažiavo į restoraną užkąsti.
Pasistiprinęs pasuko Valakampių tilto link. Jau iš tolo pamatė, kad iš abiejų tilto pusių būriuojasi nemaži pulkai žmonių. „Velniava, teks tobulinti apmokėjimo sistemą. Prisivedė kiekvienas po dešimt draugų“. Ronkus apsižiūrėjo kur jam reikėtų pastatyti mašiną kad viską gerai matytų. Papildomos reklamos jis taip pat nenorėjo, todėl nusprendė nuvažiuoti į kitą tilto pusę, kur buvo mažiau žmonių.
Kai, bebaigiant pravažiuoti tiltą, iš dešinėje pusėje stovėjusio žmonių būrio išnėrė šuo, Ivas nepasimetė, bet, kai šuniui iš paskos išbėgo kokių 6-7 metų berniukas, rankos instinktyviai pasuko vairą į kairę...
Paskutinis garsas, kurį Ivas dar girdėjo, buvo kažkokios moters klyksmas. Ivas nežinojo, kad į kelią išbėgęs berniukas atsitrenkė į jo mašinos šoną, atšoko atgal ir buvo pačiuptas tėvo rankų,  nežinojo, kad jo mėlyna „Audi“ nuo galingo smūgio kaktomuša į autobusą pažiro langų stiklais, apsivertė ant stogo, ant asfalto pasėdama smulkius daiktus iš salono, paskui dar pačiuožė kokią porą metrų, išvaikydama susispietusius žmones, ir sustingo kapotu atsirėmusi ant tilto turėklų. Ir jeigu Ivas būtų ką nors jautęs, tai visų pirma būtų pagalvojęs, kad likimas iš tikro šiandien jam nusišypsojo kreiva šypsena, atimdamas apie keturiasdešimt šešerius gyvenimo metus...
Ant kelio nuo Žirmūnų pusės pasirodė raudonos spalvos BMW.



* - iš ateities žmogus neparsiveža naujų žinių, jei žiniomis laikyti tai, kas išlieka žmogaus galvoje, t. y. žmogus, būdamas ateityje, turės tas žinias, kurias ten sugebės įgyti, bet grįžtant į laikmetį, iš kurio išvyko, tos žinios jam „išsitrins“ - t. y. suvokimas liks toks pat kaip ir prieš kelionę (lyg nebūtų niekur keliavęs). Tačiau iš ateities galima parsivežti daiktus.