Miškas pasisiuvo šilko skarą, nes žaliavę medžiai panorėjo tapt melsvi. Su kepure, rimtas vyras, pažvelgė mąsliu žvilgsniu, jeigu būtų šiandien girtas, medžiai suktųsi ratu. Net galvos kraipyti nereikėjo, būta vyro sumanaus, pagalvojo, jog gyvenimas atėjo, būtų kvaila neprieit arčiau. Taip stovėjęs dvi akimirkas prasibrovė pro šilkus, bet nei laimės, nei gyvybės neišvydęs pasijuto toks trapus. Netikėtai pasigirdo žodžiai balzganos šviesos: jei gyvenimo tu ieškai – pirma meilės paieškok.
Aš rimtai nusipirksiu botagą ir pamirkysiu degute prieš imdama plakti už panašias nesąmones, kurias dar bandoma dangstyti "ketvirtais punktais".
Proza turėtų būti normalia proza, nemanai?
Laukine Obelie, 4 variantas galėtų būti - noras švelniai paironizuoti kitus žmones, kurie pasitiki ne tik savo talentu, bet ir gyvenimo suvokimu ( jų nuomone).. :)
Man iškilo toks klausimas beskaitant - kodėl rašomi tokie tekstai?
Sugalvoju tris atsakymus:
- tinginystė;
- neturėjimas ką pasakyti;
- per didelis pasitikėjimas savo talentu.