apsamanojo mano mintys
ir aš likau tik su knyga
kažkur svaiginamai užmigus
aš pakirdau skausmingai sutrypta...
ir kilo rūkas širdyje kaip dūmas -
nuodais lyg dujom plaučiai sklidini...
girdi? jau kyla bangos tūlos
ir baisiai ūžia vėjai septyni...
tai buvo pasaka? prašau, nereikia.
nebūna apsakų pasauly šiam.
tai buvo mano-tavo beprotybė
ir beprotybė ta dabar many gyva...
apsamanojo mano mintys
ir aš verkiu be ašarų sausai.
išeik, daugiau jau nebereikia,
aš iškentėsiu kiek kentėt man palikai...


Gilidea








