Aidai

Agonija nebebuvo pasiteisinimas - tik dar vienas svyruojančios žemės padarinys. Dvigubas „aš“ kovojo su savimi, tačiau kova negalėjo būti amžina - nors ir impulsyviai išspręsta, ji turėjo nulemti ir sekančią distanciją, ir paskutinę destinaciją.
*** Man niekada nepatiko tie neadekvatūs garsai galvoje. Net ir pačią gražiausią dieną staiga spalvos nublukdavo arba tiesiog išsijunkdavo kaip perdegusi elektros lemputė. Tai lyg ženklas, kad tobulybės nėra, tačiau tai taip pat nurodymas iš Aukščiau, kad reikia jos siekti. Bet kokia prasmė?
Abejoti nereikėjo. Viską lemia (pasi) tikėjimas. Einant gatve, jau įprastais ir kasdien vis siaurėjančiais vingiais užsnūdau. Atmerktom akim, tiesiu žvilgsniu. Spindesys buvo bespalvis, o žingsniai - nevalyvi. Aidai ir vėl mane užvaldė, ne tik išsunkdami paskutinius energijos lašelius, bet ir norą ją gaminti. Destrukcija nebebuvo abstrakcija, o greičiau būdas, kuriuo prabėgdavo diena. Ir viena, ir kita..
*** Vieną lietingą vakarą paskambinau į duris spiritistui (bent jau jis save taip vadino). Tamsaus, raizganoto veido vyriškis noriai priėmė į svečius ir papasakojo savo metodus, šiek tiek vėliau nukrypo ir į savo gyvenimo istorijos plotmes.
„Matai, dabar supranti tiesioginę „problemos tik tavo galvoje“ reikšmę. Ir kas sakė, kad išorinis pasaulis diktuoja gyvenimo madas? Tai sąlyginis dalykas, kadangi išorė savaime negatyvi, o jūs esate atsakingas už tai, kiek ją prisileidžiate. Na, žinoma, artimųjų biolaukas taip pat svarbus, nes tai gali būti kolektyvios sąmonės dalis“.
Likau sužavėtas tokiu išmoningumu, todėl nusišypsojau.
„Jeigu tai sarkastiška šypsena, tuomet liaukitės. Sarkazmas - puikus pagalbininkas bėdų ignoravimui, tačiau jums reikia ilgalaikio sprendimo. Iniciatyva puikus dalykas, kai žinote, kuria linkme ją nukreipti. Ar pažįstate savo vidų? Pamąstykit apie tai. „
*** Dar trys dienos prabėgo, per kurias turėjau įsilieti atgal į pilką masę ir neatrodyti išskirtinis. Daug mąsčiau, todėl darbai buvo atlikti autopilotu. Ir linksmybės. Išmoktas paviršutiniškumas niekur nepabėgo. Aidai galvoje sukūrė dar vieną iliuziją - man to jau buvo gana.
„Dabar matote, kad taip lengvai niekas neįvyksta? Per kančias į žvaigždes. O dabar pažiūrėkite į tai kitu kampu: kančia - tai jausmas. Pakankamai natūrali emocija ar būsena, kurią kiekvienas iš mūsų pažįsta savaip. Netraukite stereotipų iš kolektyvinės sąmonės - jie nieko jums neduos, tik pragaištį. Ir dar.. žinote, aš spiritistas. Turbūt galvojote, kad žaidžiu su dvasiomis? „
Pirmą kartą su Stefanu abu gardžiai nusijuokėme. Lyg būtume buvę geri bičiuliai, šeštadienio vakarą žiūrintys krepšinį prie alaus butelio.
O aš septynis kart per dieną sau kartojau, kad man nieko nereikia, aš viską turiu. Ir vis tiek nesąmoningai ieškojau kažko supernatūralaus, antgamtiško.
Kitą kartą jį sutikęs nustebau pasikeitusia spalva. Stefanas spindėjo, nors ir neryškiai.
„Tiesos spindesys? Cha, jis tikrai ne toks, kokią žmonės įsivaizduoja žodžio „spindesys“ reikšmę. Manęs ji neaplankė iš karto. Turėjau praeiti visą karo lauką. Pats su savim. Vienas. Buvo sunku.. ne kartą galvojau, kad šis atodūsis paskutinis. Kartais ir dabar taip galvoju, bet juk aš amžinas kaip ir tu! „
Tą dieną neištariau nei žodžio. Nuėjau namo tamsiomis, retai lankomomis gatvėmis. Jos buvo siauros ir spindėjo tamsiu aukso atspalviu. Galvojau apie tai, per kiek laiko pasieksiu savo tikslą.


*** Sapnavau tamsių pojūčių kupiną košmarą. Ir vėl girdėjau baisius, kupinus agonijos aidus. Kai suvokiau, kad esu karščiuojančiame pragaro prieangyje, miriau. Aišku, tai trūko vos šešias sekundes. Staiga prabudau ir bandžiau susivokti, kas ką tik įvyko. Dar vis girdėjau aidus, tik dabar daugiau jų buvo aplinkoje, nei mano galvoje. Pakilau iš lovos, bet jaučiau, kad stoviu šiek tiek virš žemės - jausmas buvo puikus. Pažvelgiau pro langą - mačiau jų veidus. Tie aidai įgavo ir vizualų pavidalą. Lyg šviesios sidabro dulkėlės tamsoje, aidai skrajojo ir tolimoje panoramoje, ir visai šalia palangės. Jaučiau, kaip jie mane veikia. Aidai traukėsi, keliavo per miestą lyg išmesti iš namų. Valandėlę įbedęs žvilgsnį į tai, kas vyksta lauke, aš vėl atsiguliau į lovą ir užsnūdau.
*** Diena buvo nuostabi. Rytmetis pirmą kartą buvo skirtas meditacijai. Pirmą kartą pajutau, kad esu autentiškoje būtyje. Manęs nebevargino tie garsai, kurie kasdien primindavo man apie pragarus ir beviltiškumą. O aš juose ieškojau vilties, net nesuprasdamas, kad ji slypi manyje. Atsiskyręs nuo iliuzijų, pamačiau sodrias tiesos spalvas. Saulė šį kartą švytėjo be jokios butaforijos – jaučiau kaip spinduliai lūžta į miesto tiltus ir skrieja tiesiai į mane, todėl viduje jaučiau netikėtą, šiltą palaimą. Ėjau į priekį apsuptas euforijos rato, spindėjau ne tik savo, bet ir praeivių akyse, tačiau ne visi tai galėjo matyti, nes praėjusią naktį išsilaisvinęs nuo aidų, užsiundžiau juos kažkam kitam. Žinoma, nenorėjau, tačiau tai – neišvengiama.
„Tik kai paskutinis žmogus atsikratys jų, pajusime rojaus vienybę. “ – tarė Stefanas, išgirdęs mano mintis. Jis stovėjo visai šalia, prie betoninės sienos siauroje gatvelėje, pavėsyje. Pažvelgiau į jį nustebusiu žvilgsniu.
„Dabar aš supratau“ – tariau taip paprastai ir dalykiškai, nerodydamas emocijų. „Bet ar tai amžinas supratimas? “
„Tik toks, kaip tu supranti amžinybę. Kiek nori, kad jos būtų? Juk žinai, kad ne viskas yra amžina. Kaip į negyvenamą salą, gali pasirinkti tik kelis dalykus, kurie keliaus su tavim. Neabejoju, kad pasirinksi teisingai, nes tu protingas. Sako, atsikratyti pražūtingų iliuzijų nėra lengva, nors, aš tau pasakysiu – tai yra lengva. Sunkiausia – kelti savo būtį į aukštesnį lygmenį nepaisant nemalonaus vėjo, piktų žodžių ir negailestingai užtrenkiamų durų. Tu turi suprasti, kad esi stipresnis už visą tai. Komanduok savo sielai, neleisk aidams sugrįžti! “
Nuo tos dienos buvo viskas kitaip. Santykį su pasauliu pakeitė pasaulio santykis su manimi – apsirengiau mesijo kostiumu, nors pats juo ir nebūdamas. Išmokau suprasti savo sielą. Aidai dingo iš mano galvos ilgam – mano amžinybei.