Nebėra ko būt

Miegas kaip išganymas platus,
net pačios akys trokšta jo.
Protas verkia, širdis nustoja plakus,
atsiveria durys į sapnus.

Užlipus laiptais nugarmėt žemyn,
atrodo tikslas vienas.
Turėklas lūžta, laiptas byra,
kojoms nebėra kur dėtis.

Bet sapnas nelankys manęs šiąnakt,
nelankys, nes sapnui reikia ištvermės.
O mano kūnas, protas šiandien
lyg drugys prie slenksčio jau mirties.