Tavo rožė

Jei kada

            tavo dovanota rožė

                      suleis savo nuodingai aštrius spyglius man  į delną...

Išgirsi lūpomis nuvilnijusią aimaną,

              bet negarsią,

                        tarsi užgniaužtą...

Rožės neišmesiu.

              Tikrai!

                        Ji juk nekalta...

Ji tik visa savo esybe norėjo perduoti Tavus žodžius. 

                Ir Tu dėl nieko nekaltas!

                          Suprasiu, ką  norėjai pasakyti...

Gyvenimas ne silpnavaliams!

                  Ir mano ašaroti skruostai kaipmat nudžius,

                          juose pasirodys neryškios juoko duobutės. 

Ir tada pakelsiu galvą aukščiau...

                  Taip aukštai,

                            kad pamatytum mano skvarbų ir išdidų žvilgsnį...