Ruduo

jau nebėra rytojaus,
tačiau širdies neskauda.
nes saulė tykiai šnabžda,
kad švies visiems, kas rauda.
kas sustabdys tekėjimą ir saulės laidą klony?
kas man įkvėps tikėjimo,
kas nutapys svajonę?
šermukšnių uogom byrant,
ištirpsta siekis tobulybės,
mano siela taupiai šypsos ir lenkias rudenio didybei.
nuo medžių lapai krenta,
ir kvepia žemė rudenio stiprybe.
nes saulė švies tik tiems,
kas tiki jos skaistybe,
nes džiaugsmas gims tik ten,
kur net ir rudenį,
kvepės gyvybe.