medžiai

Augau aš miške tarp medžių arčiau pakrantės
Sutikau ten visokių, va, šalia manęs stūksojo
Nusiminęs ąžuolas, sakė kad  skauda keisti rūbus
Ne tik ėjau, kol plikti nepradėjau, man taip gėda
Būdavo kai  rūstus vėjas mane nurenginėdavo viešai
Mano kamienu, liemeniu tekėdavo ašaros  kartais
užtvinkdavo pakrantė ir ji tapdavo nerami
ton toliau gimusi liepa,  nuo mažens augo negrakšti,
susikūprinus ir nei vienas medis šalia daugiau neišdygo
sakė negraži, nemylėsim ir blaškėsi sau viena visą naktį
pleveno baigiančiomis nusvirti šakomis beveik
glostydama žemę, klevas šnabždėjosi su beržu  tai
nuo vėtros, vėtros!
ėmė liepa gęsti,  dabar jau remiasi į krantą
o man taip širdy plėšia... liūdna
buvau aš ilgakaklė eglė ir kiti medžiai bijojo mane apkabint
sakė, kad badausi, nors buvau labai švelni, man net
skaudėdavo kai mano tėvai, broliai, seserys būdavo kertami
Mano kamienu, liemeniu tekėdavo ašaros  kartais
užtvinkdavo pakrantė ir ji tapdavo nerami
likau aš taip plikoje girioje stovėti užmiršta ir bejėgė