Šiandien geriu aš kraują -
Gyvybę tekančią sraunia vena.
Aš ne vampyras
Aš vakuuminis kūnas,
Slepiantis žmogaus esybę savyje.
Ieškantis pabaigos, nors dar pradžios nebuvo
Bėgantis į ateitį, nepasistatęs aukso rūmų,
Saugantis svajas už kaulų mūro.
Šiandien geriu aš kraują
iš kūno
kuriame
Įkalinta mano siela
laukime
Na,rimtas diskusijas jūs čia užvirėt,manau,kiekvieno teisė rašyti tai ką jaučiam,mąstom,gyvenam.Išsiskirti iš kitų ir yra individualumas,prašau man atleisti,aš ne profesorė,negaliu nei smerkti,nei teisti.Linkiu būti savimi.
Šaunuolė Emelita, jog prakalbote apie gyvenimą, brutalią
tikrovę, politiką. Visi verdame tose išspaustose peliuko
sultyse, todėl ir kalbėti kiekvienas turi teisę taip, kaip
supranta, o ne plaukioti pasroviui.Nuo senovės politika
visur dominavo. Tik šiuolaikinis mūsų tautos "kultūrinis elitas" atsitvėrė "geležine" uždanga ir kažko laukia. Gal manų iš dangaus.Kas vyrauja kultūroje - visi žinome.
Kad ir koks įdomus būtų pamąstymas jis šiame tinklalapyje nebūtų gerai įvertintas ir neturėtų jokios galios, nes čia nesiekiama pateikti tik mintį, tarsi nuogą gruntą neapaugusį žolynais, neapipintą upokšniais ir nenusėtą sodais, miškais, neapgyvendintą žmonėmis, voveraitėm, briedžiais, kirstukais, ar net laukiniais paršais. Supranti manau. Tavasis darbas visiškas badland'as, kur kartkartėmis praskrieja sudžiuvęs krūmokšnis.
Mes labai jautrios sielos žmonės, mes va kiek minčių Emelitai pažėrėm. Nuotaika, apgaubianti po kūrinio, argi jinai pati ir nėra "nuomonė" apie kūrinį? Manding, kieno siela jautri, tas būtent bus labiau subjektyvus, o ne mažiau.