Tu.
Susikibusios rankos.
Tvirtai.
Mano kojos ant tavo kojų.
Įstrižai.
Remarkas.
Šaltis.
Drebulys.
Karštis.
Nebeklausiu kodėl.
Nežinai.
Mano nuleistos akys.
Priešais mane.
Mano nosis,
Mano alergiškos lūpos.
Priešais mane.
Mano kelnaitės
tos pačios.
Ir ten,
ir čia.
Ir žalios pėdkelnės.
Simboliai.
Akimirkos.
Taip sudėta mūsų atmintis.
Veiksmas nuoseklus.
Marko Palubenkos daina
„Kill me“.
Lemtis mane moko.
Atveda į protą.
Viskas rišasi.
Dabar suprantu.
Suprantu taisykles.
Bet yra ir kitas dekalogas.
Niekada neatsigręžk atgal.
Nepalik sau galimybės sugrįžti.
Nebent, lemtis suvestų iš naujo.
Tačiau tai būtų naujas puslapis.
Kiekvieną kartą viskas kitaip.
Iššluok praeities dulkes.
Bus lengviau.
Įjunk priekinius žibintus.
Keliauk toliau.
Keliauk.
Ne viskas mene yra aiškinama. Reikia pačiam turėti vaizduotės. Juk jūs patys neaiškinat visiem kiekvienos savo eilėraščio eilutės. Tame ir esmė, kad kiekvienas gali suprasti skirtingai. Argi ne taip? Eilėraštyje aiškiai parašyta: "Mano kelnaitės
tos pačios.
Ir ten,
ir čia.
Ir žalios pėdkelnės."
Norėjau pasakyti ir sapne ir realybėje. Aiškiau?
bet mes juk nežinom, kad tavo sapnas panašus į Remarką ir apskritai net nežinom, kad tai yra sapnas. čia visiškai užtekstinė reikšmė, o nelaimingas skaitytojas tegali matyt tai, kas tekste.
na gerai. o žalios pėdkelnės?
Čia aprašytas mano sapnas susipynęs su realybe. Prieš miegą skaičiau remarką ir knygos istorija panaši į mano sapną. tuo ir susijus. tuo labiau susijus su Remarko knygų nuotaika.
bandyta įmituot sąmonės srautą, taip?
nežinau, kam tekste reikalingi daiktai, kurie nieko neveikia. pavyzdžiui, Remarko knyga. jei tai būtų proza, ta knyga galėtų ramiai sau gulėt ant stalo ar lentynoj ir užpildyt erdvę, dabar gi - eilėraštis, vadinasi, turim koncentruotą formą, vadinasi, sakydami kuo mažiau turime pasakyt kuo daugiau, vadinasi, daiktas, kuris paminėtas dėl savęs paties ir nieko nereiškia, nėra reikalingas. tas pats ir su kelnaitėm bei pėdkelnėm. na kam jos ten? idant būtų parodyta lyrinio subjekto lytis?
sintaksė skurdi, sunku įžvelgt ryšį tarp sakinių ir vaizdų.
tekstas labai netvirtas. žiūrėk - išbrauktum kurią nors eilutę, o prasmė visiškai nepakistų. dar gi man įdomu, ar šis eilėraštis apskritai turi prasmę, ir ar autorius galėtų ją nurodyti. jei tekstas kalba vien parašiusiajam, vargu ar galima šnekėt apie jį kaip apie poeziją.
berašydama atradau, kad keistai jaučiuosi kalbėdama apie tekstą kaip apie eilėraštį, kai negaliu pripažinti jo kaip eilėraščio.