2 ir 4 laiškas. „Ar prisimeni?

„ Brangioji Ri,
Tikiuosi nepamiršai ir saulėtų dienų.
Šokdavai į mano mašiną, numesdavai savo milžininšką rankinę ant galinių sėdynių, įjungdavai radiją ir užsidėdavai akinius nuo saulės.
Prie kranto laukdavom didelių bangų, per kurias abu šokinėdavom kaip maži vaikai. Tu vis surėkdavai pajutus šaltus vandens lašus sau ant kojų, o aš nenustodamas tave nešiau per vandenį ant nugaros. Nebuvo nieko geriau.
Pavakarėn eidavome į ledainę, ragaudavom vis kitokių ledų. Vis man ištepdavai nosį jais,
o aš vis bandydavau pasiekti su liežuviu tą dėmę ir nusilaižyti, bet man ilgai nesikankinant, tu pabučiuodavai man į nosį kaip tik nuvalydama ledų dėmelę.
Arba nuvažiuodavome vėlų vakarą.
Juk tu atsimeni, ar ne?
Mes gaudydavom vienas kitą, o paskui aš tave kutendavau tol, kol tu parkrisdavai ant šlapio smėlio.
Tavo juokas skambėdavo per visą rajoną. Turėtum atsiminti, kai vieną kartą net policininkai buvo atvažiavę pažiūrėti kas vyksta. Aiškinomės ilgai.
Man atminty labai įstrigo vienas kartas, kai mus gaudė policija, kai apmėtėm kiaušiniais tavo mokytojos langus. Aš vos tik prisimindamas prisimenu kaip aš dėjau į kelnes, o tu nenustodama juokeisi. Po šio karto man jau buvo visai nebaisu krėsti su tavimi nesąmones.
Juk buvo taip gera.

Tikintis, kad tu visą tai dar prisimeni,
Etanas. “
(2, kurį buvau praleidus)


„Rūpestingoji Ri,
Ar atsimeni, kas būdavo kai mes susipykdavom?
Atsiprašau, kad tada buvau per daug pavydus, bet ačiū, kad mane tokį pamilai ir turėjai kantrybės su manimi.
Aš atvažiuodavau netoli tavo namų, tu ateidavai pėstute ir šaltokai apsirengus.
- Man šalta, - sakydavai tu. Jeigu nebūdavau per daug supykęs, duodavau tau savo švarkelį. Leisdavau tau žinoti, kiek esu supykęs.
Mes nuridendavome akmenis sau nuo širdžių. Visiškai. Išsiliedavom, tada tu paklausdavai, kodėl aš taip perdedu.
Todėl, kad tave myliu, kvailele.

Po kiek laiko įsivyraudavo nejauki atmosfera. Būdavo visiškai tylu, kol mes stovėdavom besižvalgydami į šonus.
Galų gale aš nuleisdavau galvą ir tu prieidavai manęs pabučiuoti.
Ačiū, kad šiuos žingsnius žengdavai už mane. Jau supratau, kad tai turėjau padaryti aš.
Vėliau sėsdavome į mašiną ir važiuodavome prie jūros, kaip visad.
Arba krėsti išdaigų tavo mokytojams, tai labiausiai tau sukeldavo azartą.
Atsimeni, kaip buvo gera bėgti nuo bėdų kartu, susikabinus rankom?
Norėčiau ir dabar taip pabėgti nuo viso šito kasdieninio mėšlo.

Dar kartą atsiprašau ir ačiū.
Už tai, kad nuspalvinai mano gyvenimą. Už viską.

Dėkingas tau,
Etanas. “
(4)