Kai ant delnų sušvyti
saulės spindulys -
gija į tavo taką,
einu vėl pamatyti ir
išgirst, ką liėtūs
šneka šneka...
Kai veidrodžiuos akių,
sutviskęs tyras lašas -
pavasariu aš ateinu,
tikėdama lietum
gyvenimą atnešusiu.
:D faina ra'šykuose :D
man kūrinukas patiko vien dėl to, kad kvepia lengvu pavasariu ir kad nėra čia jokios mandravonės, kvantikų, haliucinacijų,ir kt; gražus rimas :)
Prisimenu lijo, paukščiai verkė, lijo, šešėlis kampe it šlapio rudens purvas teplioja sienas savo šūdu, arbatoje mano atvaizdas lydosi tarytum švinas, darausi vis panašesnis į Henrį Šreiberį, tą akiniuotį kurdų kilmės žydą, kuris mano mamai toks seksualus. Ruduo blyn, sieloje tvaksi vieniša gyvybė, liūdesio metas, rugsėjis, spalis, lapkritis, trys ore dreifuojančių lapų mėnesiai. Prisimenu Paryžių, senas citroenas vos nepervažiavo mano didžiojo kojos piršto, suknistas Žanas, tebunie jis prakeiktas. Paryžius, ruduo ir supasi mano sugelta širdis visai netoli mano užkietėjusių vidurių ir kepenų.
Dabar nusipirk galimybę už tikrus pinigus pažiūrėti kas kokius balus tau davė ir pradėk bliauti, kad komentaras ne apie kūrinį.
nematau jokio pagrindo tokiam eilučių skaidymui, koks yra dabar, t. y. - nekuriamos papildomos prasmės, tad, kadangi tekste aiškai girdimas rimas, siūlyčiau skaidant ties juo ir susikoncentruot:
einu vėl pamatyti ir išgirsti,
ką lietūs šneka šneka.