Reikia kažką keisti

(Jūsų kompiuterio ekrane V kūrinio dalis, tad jei neskaitėte pirmųjų keturių, ji jums bus kaip nesąmoningas epizodas išplėštas iš kasdienybės pinklų.)

    Mano būsimo romano “ Stepanka” rankraščiai mėtėsi ir blaškėsi  ant stalo, kol aš pati mėgavausi barako prausyklos moderniomis senovėmis: masažinis dušas, kai vandens temperatūra keičiasi kada panorėjusi, bei dušo kosėjimas rudu vandeniu tiesiai ant kasų ir veido. Kambario durys liko neužrakintos kaip visada, nes jau seniai svajojau apie situaciją, kad grįžus iš dušo į kambarį ką nors netikėtai randu ir netyčia, tik truputį specialiai, nuo manęs nuslysta rankšluostis  ir tada kažkas įvyksta, tik deja, pas mane nieks nei tikėtai, nei netikėtai neužsukdavo, tai ir rankšluostis nuo to laukimo nebešvarus tapo, reiks naują nusipirkt po stipendijos, o tas dar pasitarnaus kaip grindų skuduras.
    Šiandien neeilinė diena.. . grįžus po nuodėmių atleidimo, atkentėjus rudo ir šalto vandens procedūrų ritualą, kambaryje radau geriausius savo draugus, kurie jau buvo spėję perskaityti rankraštį ir radę uostomąjį tabaką tarėsi, kaip reikės mane šantažuoti, jei aš jiems neįtikčiau. Rankšluostis tyčia nuo manęs nenuslydo, nes aš iškart sumojau, kas būtų, jei taip atsitiktų jiems matant, žaibiškai po visą bendrabutį, per šešioliką aukštų ir dar ant stogo, pasklistų išpūsti gandai apie mano išplitusį celiulitą, nors, po teisybei, jis nėra didelis, jis yra normalus. 
    - Priviet, kur pas tave arbata? - iškart užsipuolė mane vienintelė, todėl ir geriausia draugė, Simona.
    - Šiandien gi penktadienis, tai gal turi ką ir stipresnio pasislėpus tu tik paieškok geriau, - prasižiojo mūsų bendras draugas, o mano vienintelis, Motiejus.
    Aš jaukiai nušlepsenu pilnom vandens šliurėm iki savo lovos, atsisėdu ir laukiu, kas  bus.
    - Tai, sakai, rašinėji? - pradėjo Motiejus.
    - Čia ne mano, - iškart supratau apie ką eina kalba, - čia mano kambariokė.
    - Taigi, iš rašysenos matyti, kad tavo, ko čia giniesi, - puolimui pradėjo vadovauti Simona, - nors aš irgi neprisipažinčiau, jei tokias nesąmones būčiau užrašius.
    - Tu nė savo menstruacijų ciklo nesugebi kalendoriuj susižymėt, apie kokį dar rašymą tau kalbėt, - geriausia ginyba- puolimas, pamaniau.
    Motiejus įnirtingai krapštinėjo nuo uostomojo tabako dėžutės etiketę ir kažką mąstė. Jis studijavo mediciną ir savo pasisakymais bandydavo įtikinti aplinkinius, kad jam tai sekasi ir patinka. Pagaliau pakėlęs akis pažiūrėjo į grindų skudurą, kuriuo buvau apsijuosus, ir prabilo:
    - Iš tavo rašliavos sprendžiant, kaip vienintelis čia ką nors išmanantis, konstatuoju tau diagnozę: sublimacija.
    - Kokia dar suplimacija!?! Gal ir AIDS dar iš pažiūrėjimo diagnozuosi? - žvilgterėjau į Simoną pasitikrint, gal ji suprato tą žodį, o ji, kaip bebūtų keista, suprato.
    - Suplimacija, kvaile, tu, tai kai pradedi rašyti, piešti, dainuoti arba šokinėti dėl to, kad tavęs nieks gerai nepadaro, - dabar supratau iš kur ji tą žodį, nes ji žino viską kas susiję su „darymu“, - o tu, Motiejau, čia gerai pastebėjai, aš irgi taip galvoju, nes, pažiūrėk, kiek spuogų jai ant veido iššoko, o aš esu girdėjus, pavyzdžiui, jei vyras ilgai nenuleidžia, tai spuogais išmeta.
    - O tai ką moteris turi nuleist, - truputį nesupratau.
    - Durnė! Tu nenuleist turi, tu pastatyt turi. Duok aš tau geriau tuos inkštyrus išspaudinėsiu, - ir ėmė grėsmingai artėti, iš po lakuotų nagų krapštinėdamasi įvairios kilmės purvo asorti.
    Kai jau tie nagai tiesėsi link mano veido, aš juos netyčia, tik vos vos specialiai, taip atstūmiau, kad ji vos savo pačios rankomis dantų neišsikūlė, ir griežtai argumentavau:
    - Eik tu š*kt!
    - O tu eik p**t! (!!) Pažiūrėk, kaip jau atrodai, greit per spuogus kelio nebematytsi, - nuoširdžiai patarus ji išlėkė pro duris kaip įgelta, o jai iš paskos ir Motiejus.
    Atsisveikinusi su draugais pamaniau, kad jie manęs dėl uostomojo tabako tikrai nešantažuos, kadangi aš jiems įtikau, ir susimąsčiau, ką gi veikti šį beprasidedantį penktadienio vakarą. Nusprendžiau, pirma, susirast švarias kojines, antra, pasiruošt spuogų likvidavimo misijai, trečia, ją atlikti. Pirmas etapas užtruko gan ilgai, bet antras dar ilgiau, nes šis buvo irgi iš tryjų dalių: pirma, pasiruošt fiziologogiškai, antra, dvasiškai, trečia, koketiškai. Taigi, nusidepiliavau visur, kur tik įmanoma, net panosėje, užsimaskavau dvigubu sluoksniu krempudros, apsirengiau ir ant rūbų pasipurškiau kambariokės dezodorantu, o antram ir trečiam etapams laiko nebeliko.
    Troleibusų stotelėje būriavosi jaunimas, o man galvoje susidėjo dainelė:

                        „ Bandom, bandom mes traukiam į miestą,
                          Alum, degtine atšvesime fiestą.
                          Rytoj galvelė smarkiai  skambės,
                          Bet sąžinė savaitę nebeniurzgės. “

    Troleibusas buvo sausakimšas, bet  aš sugebėjau pergalingai įsisprausti. Durims užsidarant kažkas mane taip stumtelėjo, kad viena veido puse prisiplojau prie aukštaūgio nugaros ir ant jo juodo palto liko boluoti aiški pudros dėmė, o mano veidas dabar buvo vienoj pusėj spuoguotas, o kitoj – vis dar labai gražus. 
    Kitoje stotelėje prisikonservavo dar daugiau žmonių, kažkokia, irgi su krempudra ant kaktos, paprašė atkompostiruoti talonėlį, aš, kaip kvailė, iš visos dūšios neatsisakiau to padaryti ir prieš pat perverint tą liauną popieriuką negailėstingais spygliais pastarasis įsigudrino nuskrist žemyn ir net nepastebėjau pastebėt kur tiksliai lokalizavosi. Įsidrąsinusi paklausiau vieno mėlynanosio, gal jis matęs ir galįs man pagelbėt, o tas tik lenkiškai kažką atsakęs ir toliau sėdi, tipo, galvoja, krūtas, kad lenkiškai moka, o aš ne. Mano panika, visada esanti šalia, dabar išlindo į troleibuso šviesą: „Ką daryti, nes, regis, troleibuso pradžioje jau buvau pakankamai prisidirbus!?!!! “. Kol troleibusas dar važiavo aš apsimečiau vis bandanti pasiekt komposterį ir atžymėt tą nelemtą talonėlį (net vieno lito vertės buvo, amžiną jam atilsį), o tik atsidarius durims staigiai pakeičiau strategiją, prasirausiau pro visus, kas tik man užstojo tikslą, iššokau į atvirą pasaulį, pabėgėjau keletą metrų ir į įlipau pro galines duris. Troleibusas buvo vis dar labai pilnas, tad labai saugojau savo antrąją veido pusę.
    Pagaliau išsilaisvinus iš visuomeninio transporto gniaužtų tiesiu taikymu pasukau naktinio klubo link. Senamiestis buvo pilnas įvairiausio plauko žmonių, kai kurių jų apranga man priminė Prancūzijos podiumus (ant kurių taip ir nepasiekau karjeros, turbūt dėl to, kad jos ir nesiekiau), dar kitų Amerikos helauvyną, o mano pačios – Lietuvos gudų kaimą.

(Tęsinio laukite.)