3 laiškas. „Nuostabioji Ri“

„ Manoji Ri,
Man gera žinoti, kad kažkada tu buvai mano. Tik mano.
Mano blogoji ir nuostabioji Adri.
Tavo juokas mane vedė iš proto, tavo išdaigos mane darė bebaimiu, o tavo akys... jos mane vertė svajoti.
Tavo plaukai, kuriuose mano pirštai taip mėgo skęsti. Jie buvo nei raudoni, nei rudi. Bet tu žinai, kad man jie patiko, kad ir kokie jie bebūdavo – palaidi, surišti, susivėlę.
Kankina mane toks klausimas, kaip... ar tu apie mane vis dar galvoji? Naktį, dieną, visą dieną – nesvarbu. Bet bent kartą per savaitę ar dieną pagalvoji?

Ar pameni, kai mes sėdėdavome automobilyje, toje aikštelėje prie jūros? Kalbėdavom apie viską, pasiglamonėdavom ant galinės sėdynės, kartais surūkydavom vieną kitą cigaretę.
Garsiai pasileisdavom mūsų mėgstamiausią dainą.
She drive me crazy, she drive me crazy. Ta daina atitiko mus, kažkiek. Nes tu tikrai mane varei iš proto, kaip ir minėjau. Bet man nuo to buvo tik geriau.
„Būk mano. „
„Amžiams. „
Tu man tai sakei. Prisimeni? Bet pažado taip ir neištesėjom. Nei tu, nei aš, o gaila.
Norėčiau dabar apsikabinti tave, pabučiuoti tau į kaklą, išgirsti tavo juoką ir pasakyti „tu mano. “

Dėl tavęs išprotėjęs,
Etanas. “