„Personalinė“ palata

Mane dar globia „personalinė“ palata –
Tylesnė, gal sveikesnė, nes tiktai dvivietė
Kitose senučių, gal koks tuzinas, vos kreta –
Sijojamos ir jos gyvenimiškam siete...

Akivaizdus paveikslas biologinės tikrovės;
Kad ruošiamas ir man toksai – užtikrintas esu.
Tad gyvastį kiekvieno veikia srovės,
Paguodžiančios amžinumu vien dieviškų šviesų

Ir vyriškų dvasnų šešėliai vystos –
Tokių dvasingų kaip Balio Sruogos „Dievų miškas“...
Ir šiems: naktis ar jau diena nušvitus? –
Persikorę ant WC palangės krenkščia: – „viskas“?!

Bet cigaretės nuorūką dar švapsi lūpų raukšlės,
Ir sąnariai, ir bicepsai suvytusi neįgalybė,
Pro durų plyšį – mano akys baugščios
Saugo svetimą, „nepriklausomą“ lygybę.