Akli dangaus veidrodžiai

Kai priėjęs prie ežero pirmą kartą pažvelgi
į kovo pabaigos ledą, iš pirmo žvilgsnio
atrodo, jog jis atspindi dangų – tos tamsiai
melsvos dėmės pilkšvame fone rymo ir atrodo
kaip geriausias ir švelniausias dangaus atspindys,
koks tik išnirsta mąslioje lyg Sfinksas vandens akyje.
Tačiau kovo ledas – tai tik aklas dangaus veidrodis,
gyvenantis savu tirpimo ritmu, prisigėręs vandens
ir trupantis ties ežero pakraščiais sudaužyto tinko
šukėmis, į kurias niekada nesusikruvinsi rankų.
Dangaus debesys ir vandens prisigėrusios kovo
ledo dėmės – tik du skirtingi paraleliniai pasauliai.

Kovo pabaigos ledas, pratirpęs ties kranto linija,
matinis ir nieko neatspindintis, tačiau savo ramiomis
spalvomis ir energija mėgdžiojantis dangaus spalvą -
aklas dangaus veidrodis – pilkšva ir pavandenijusia
tamsiai mėlyna spalva atitinkantis dangaus drobę,
mane verčia patikėti sutapimų dėsniu – galbūt net
tamsiausiomis savo valandomis, praradę ryšį su
Aukščiausiuoju, mes esame akli Aukščiausiojo
veidrodžiai, instinktyviai, intuityviai atspindintys Jį,
ir, kai pažvelgi atgal į tamsoje nugyventą gyvenimą,
matai, kad jam buvo būdinga dieviškumo logika
ne mažiau, o gal net daugiau, už palaimingą gyvenimą.