1 laiškas. „Nebent tu“

” Mieloji Ri,

Skaudu, kad tu niekada man taip ir nepasakei, ką reiškia mylėti.

Visą laiką, kai pažiūrėdavau į savo automobilio sėdynę kurioje visada sėdėdavai tu, pasijusdavau gerai, nes žinojau, kad vakare privažiuosiu prie tavo namų ir tu, užtrenkusi namų duris, atlėksi pas mane. Tada man nerūpėdavo jokie rūpesčiai, tik tu.

Tu iškeldavai rankas į viršų ir pamiršdavai viską aplinkui. Aš pažiūrėdavau į tave ir pajusdavau laisvę. Nes tu man ją suteikdavai.

Su savo padykusiom idėjom ir nerūpestingumu man pakeldavai nuotaiką, ir primindavai, kad savo gyvenime reikia nuveikti ką nors, ką galėtum prisiminti po daugelio metų ir nesigailėti.

O aš atsiminsiu daug. Tarp tų dalykų esi ir tu. Ir džiaugiuosi, kad pasiklausiau tavęs daugybę kartų, nors nevisad tos idėjos atrodė protingos.

Tu buvai jaunesnė, bet atrodei daug labiau patyrus už mane. Buvai bebaimė ir tau niekas nerūpėjo… „Nebent tu“ – pridurdavai. Tada pasijusdavau pats laimingiausias vaikinas pasaulyje, nes turėjau tave.

Man patiko su tavimi nuvažiuoti prie jūros ir kada buvo šalta, nesimaudyti, o tiesiog tave panešioti ant nugaros. Visada manęs to paprašydavai, bet aš nesipriešindavau nes ir man patiko, kada tu įsikabindavai rankomis į mano striukę ir nepaleisdavai, juokdamasi man į ausį.

Tu visad nusišypsodavai, kada paliesdavau tavo petį arba pabučiuodavau tavo kaklą.

Niekada nepamiršiu tavo kvapo. Jis buvo nenusakomas žodžiais. Gaivus, bet ne per daug. Ir jo niekada nebūdavo per daug. Buvo tobulas.

Gaila, kad negaliu jo dabar užuosti. Nors norėčiau. Bent kartą.

Džiaugiuosi, kad tu nemirus ir tikrai tai perskaitysi.

Tavęs vis nepamirštantis,

Etanas. “