skyrius iš romano „Du ar sa vaker idag“(šved.):kaip mąsto kunigas septyniolktame amžiuje, eidamas pa

Kiek permąstyta –  paprastumas, sąžiningumas su savimi ir kitais, humoras, gebėjimas pasijuokti iš savo silpnybių: pomėgio gerai pavalgyti, ar išgerti gero naminio alaus su kokiu bičiuliu. Bet nukrypstu nuo pradinės minties. Krikščioniška pasaulėžiūra, pasaulėjauta ir paprastumas... ir pamąstymai apie kūrybą, jo akibrokštą –  tuos „talentus“, kuriuos palieka Gaspadorius, ir dar tas globotinis, kuris nesupranta, kad būtent dabar sprendžiasi, o po teisybei... kas? Na, kažkoks stebėtinas sutapimas, meninis akibrokštas, ar tai gyvenimo šposijimai, ar iš anksto apgalvotas Viešpaties Dievo, kaip gero linksmo ūkininko –  iš anksto sumislytas Džiaugsmo ir laisvesnės  gaidos, ar natos proveržis,  o tuo pačiu laisvesnio labiau atviro mąstymo?  Kas dedasi,
dabar... gerai, vien krikščioniškuose ūkiuose ir soduose, dirvonuose, laukuose –  na, gal... po  teisybei, man patinka tie liuteronai su savo reformatoriškumu, kiek prasiginčijom su tuo
rausvabarzdžiu vokiečiu –  iki užkimimo, du kartus vos nesusimušėm toj smuklėje, o vis tiek gale apsikabinom (na, žinoma, ir alus ten naminis... geras, o alus kaip žinia, ne vanduo, o studentas gali būt ir piemuo...). Kaip numuša mintį... apsikabinom, na vis vien: girdžiu, suprantu: savas, bičiulis, nors kalba apie žodžio laisvę ir „reformacinio liuteriško“ mintijimo įtaką Europos vidutinei gražiai šeimai, ar vidutinei klasei, apie atmetimą nereikalingų suvaržymų, po kokiu rūbu jie besislėptų –  tradicijų, indulgencijų, per griežtų savęs apribojimų; o kaip keikia... tas visas „kontroliuojamąsias popiežiškas sistemas“, o aš jam apie neramumus Vokietijoje, apie brolžudiškus karus... valstiečių karas, sakau, tu matai iki ko privedė?  O jis, –  pats esu valstietis, ir mus baigė užsmaugti tie mokesčiai, tie apribojimai, savo žemėje negali pažvejoti ar pamedžioti, ir dar, negalėdavom pasikalbėti su kunigu kaip žmogum, apsikarstę lotynu kalbom... Gerai, o kas darosi Prancūzijoje? – klausiu, kaip ten įvykiai pasisuko? Per pirmus neramumus buvo iki turtingų bajorų, dvarininkų žudymo, o kiek ginčų, kraujo pralieta vien dėl skirtingų pažiūrų... Gerai,
sutinku, reik daugiau atsitiesti ir valstiečiam, gerai, reik tos galimybės gyventi normaliai ir jiems, ir pasakyti ką galvoja, ir leisti vaikus į mokslus, net neturint pinigo, ir... na, va matai, sako, sutinki, kad reikėjo kažką keisti, o kas būtų keitęs? –  tie, kurie sako:  „valstiečiai tegu valgo žolę, jei neturi duonos“, jie karaliaus dvare ir tesirūpina kaip pasijuokti ar pasidaryti „gyvą vaizdinį“ ar teatrą, ir prisipūsti pyragų. Na, o kokios valdžios tu nori? –  klausiu, ar išvis be valdžios, ir juk negalima
pateisinti jokių žudymų, gerai, sakau, esu kunigas, ir galiu pateisinti kovą dėl minties, kūrybos,
geresnio atviresnio bendravimo ar... bet ne kraujo liejimą ir bet kokių tradicijų atmetimą,
suniekinimą, negalima atmesti to kas patikrinta ir patikima, ir daugelio protingų, šviesių vyrų
pripažinta geru. O rausvabarzdis vokietis: kalbi apie katalikiškus sakramentus? Ar apie luomus ir visuomenės susiskirstymą į kilminguosius ir nekilmingus, valstiečius, plebėjus? Sakau: ne, kalbu,
apie mąstymą,  be abejo krikščionis, jei Viešpats jį priima ir ugdo, bus toks, kaip ir turi būti: mąstantis, drūtas, linksmas, kur bebūtų: katalikas, ar liuteronas, ar pravoslavas, ar net šiaip koks šeimos vyras, net nežinantis kas jis toks... ir, kad vis dėlto... Taip, turbot  viskas priklauso nuo pačio Gaspadoriaus ar
Gaspadinės noro, - sutariam galų gale abu, - nuo Jų draugiškumo ar palankumo, ar paprastai kalbant, santykio su žmogumi, ar norima investuoti į jį, į jo šeimą, jo kūrybą.  Bet ir normalioje visuomenėje taip ir turėt būti, sakau –  pirma: normalus santykis su kitais, ugdomas, po to tik socialiniai santykiai, o nedėt kirčio ant socialinės padėties, kuri iš tikro yra priežasčių – pasekmių grandinėje: tėvai, giminystės ryšiai, luominė padėtis, draugai, studijos, darbas, ir PINIGAI, iš to kylantis geresnis ar ne toks geras, su ar be konforto,
gyvenimas ir tuo pateisinti, kad spjaunama į žmogų, kaip į autentišką, klausiantį, turintį savo veidą, tapatybę, asmenines charakterio savybes, kūrybą, ir kaip tu sakai,  „žodžio laisvę“, „pasirinkimų, gimstančių iš asmeninės patirties, laisvė“, „spaudos laisvė“, galimybę kurti autentiškai, ir išsakyti savo požiūrį, jeigu to nėra, arba su tuo nesiskaitoma, prisidengiant socialine šeimos, žmogaus padėtimi... tai tolygu tironijai, siaubingam nesiskaitymui, ir despotizmui, konformizmui ir valiūkavimui, ta prasme sutinku su tavim, Diteri.
  Bet, „kai uja ir smaugia, ne tik mokesčiais, bet ir tikėjimo klausimais“, ir visiems vienodai,  kažkas turėjo, „tai pradėti keisti“, sako vokietis. Ir dar kabinėjasi su tom skiedrom –  ten to nepadarei:  išpažinties, indulgencijos,      nepagerbei šventojo, papurtydamas kišenių, ir sumažindamas ir taip kuklų stalą šeimai, atimdamas iš vaikų duoną. Tai kiek gi galėjom kęsti? Arba: „jis nori suprasti savo teises gimtąja kalba, ir be jokių lotyniškų makaronų kabinimo –  ogi negerietis... „, o mes valstiečiai norim irgi: normaliai, gerai gyventi, ir mūsų dukros tokios pat karalaitės ir princesės mums, ir norim joms: ir...  mokslo, ir gero maisto, ir galimybių skaityti geras knygas, suprasti, pamatyti pasaulio; ir sukurti  gražias šeimas, ir, kad, ir jų vaikai būtų neprastesni už tuos lordų ir karalių ar žemvaldžių –  bent jau savo vidiniu išprusimu, nekalbu, apie luomų panaikinimą ar piniginę lygiavą, man pačiam bloga nuo tų skerdynių ir girtuoklių apsirijimo vienuolynuose, Diteris net išraudo, bekalbėdamas.
    Jo kakta buvo aukšta, jis buvo linksmo džiugaus žvilgsnio ir, nuo jo dvelkė geru gaivumu ir tolerancija, bet kai jis įsijausdavo –  jo rausva barzda pasišiaušdavo, o stambaus sudėjimo kūnas įsitemdavo, buvo aišku, kad jis „nusuktų spranduką“ bet kuriam, kuris stumteltų, ar ką ne taip pasakytų apie vieną iš jo trijų dukrų. Taip, jis ne tik myli gyvenimą, jis nori 'aukščiausios kartelės’ savo šeimai, o gal paprasčiausiai, nori būt laimingas, kaip ten teko skaityti  Platono ir Aristotelio raštuose, net tie pripažino –  „laimingumas“.
    O ir Viešpats sako: „kad jūsų džiaugsmas būtų pilnas“, ogi ko jam džiaugtis, jei jo dukros negali skaityti brangesnių knygų, ar pamatyti du kart per metus jūros.
    „Taip, bet vis dėlto išsiskyrėm kaip draugai“, eidamas greitu žingsniu lauko keliu, mąstė tėvas Tinis. Ir, kaip jis ten pasakė apie vienais dvaro geradėjų, frau Žaliuzė, per kalėdas su pyragais, ir apmėto dukras knygomis ir saldainiais, o po to praeidama su grafukais net nesisveikina, suprask – investuoju ten, kur šiltos vonios ir kvepia pyragais, trumpai drūtai, kur SUBINEI PATOGU, -
Diteris išlenkė savo bokalą, ir pastatė ant stalo, o nuėjęs pas ją tiesiai pasakiau: gal gali būt
draugiškesnė –  mano šeimai ir žmonai ir dukroms, reikia ir tokių pat galimybių ir, kasdieninio Jūsų
Malonybe dosnumo, ATSOKOMYBĖS ir ilgalaikio santykio, nes, žinot, noriu, kad jos būtų ir
krikščionės, bet ir išsilavinusios ir tikrai laimingos, todėl atsiprašau už pašmaikštavimą dėl
„žaliuzės“, kadangi namie laikau langus plačiai atvertus, kad būtų gaiviau kvėpuoti, tai galim
apsieiti ir be žaliuzių, gal kasdien būkite su mano šeima ir manim, tokiu ir anatokiu, ir dar anokiu,
ir būkite Frau Draugiška LIEBE,  mes Jums įrensime karališką apatamentą, viršutiniame
kambaryje, ką jūs ten veikiate tuose karališkose prabanguose –  mūsuose irgi galima šypsotis ir
juoktis.  Ką ir kiek ten darai taip ilgai tose interjeruose, ateik suVISAM, kad dukros būtų išsilavinusios, mokėtų džiaugtis vertingais dalykais,
ir suprasti ir mąstyti ir kurti ir mylėti.                           
  Tvirtas žmogus tas Diteris, taip, bet nutolau nuo mislijimo apie... a... taip; paprastumas –
išminties pasekmė ir ją lydinčių darbų vienas iš požymių. Ar šitai matosi Evangelijose? Kaip aprašytas aklojo praregėjimas pas Joną –  trumpai, lakoniškai, aiškiai (taip kitko pas tą mokinį, kuriuo dabar pavesta rūpintis, ir kur tiek prigadino nervų dėl savo improvizuojančio stiliaus, irgi viskas gaunas stebėtinai pap... rastai). Na, taip pats dėstymas toks –  aiškus, kad suprastų ir išmintingas ir nelabai ir gal? Taptų?... išmintingesnis (čia kunigas pasikasė savo pašiauštus vėjo plaukus, ir penkias minutes pamąstė apie įvairius žmones patarlėse, surado netikėtų pastebėjimų, ir prasijuokino... prisiminęs savo gimto kaimo ūkvedį, kuris ne tik kad aliejaus kubilo, bet net skiedros „neatleistų“, nebent, jeigu būtų visai girtas.) O kaip Pats? Irgi –  linksmas, o apie paprastumą... Paprastai nepaprastas, kaip sakydavo litografas Breigius. Čia kaip su alaus ar vyno  bokalu –  paprastas jis ar nepaprastas..? Neišgėręs –  nesuprasi, kaip sakydavo jaunystės draugas Džiuza Anuėka. O gerdavo jis viską ir daug –  viską kas geriasi, vėl nusimušė mintys, bet būtume
prasigėrę –  jį išgelbėjo jo skaidrioji žmona, o mane, čia šventas tėvas žvilgterėjo į viršų, ir persižegnojo – jo... gerai, kad turiu kaip ir grupiokas Diego –  geležinį jumoro jausmą, ir malonią   
šeimininkę, kuri atrodo nesiruošia išeiti iš mano kuklios gaspadorystės, ir yra patenkinta kukliu   
atlyginimu... ir gerai, kad į viską išmokau žiūrėti gan paprastai...                                                           
    Taigi –  grįžtant prie paprastumo. Paprastumas... apie tai kalbėjo net senovės kiniečiai. Toks laodzin sakė: geras vyras neišgėręs neis miegoti, ir išmintingas vyras pasirūpina visų pirma! –  (kaip dabar prisimenu) –  savo skrandžiu,  ir kas yra puodas –  suprasi pagal jo skylę, tuštumą, o ne pagal tai ar jame rūgpienis ar auksas, ir kam tau kažkur eiti? –  sekančiam kaime taip pat gieda gaidžiai ir tokios pat moterys, ir ta pati saulė ir ežeras, garbė žodis, visai panašus ir šlapias, ir, pilvas alkanas burzgia, gali sėdėti prie savo namo,  ir viską suprasti, ar kažkas panašaus, ir dar: jūra –  žemai, todėl į ją subėga visos žuvys, o kalnasd aukštai –  todėl lieka nieko nepešęs... taip,..  suprato šį  t ą... O kas dedasi dabar karaliaus dvare, baugu... Tinis staiga surimtėjo: apkalbos, sugulovės pešasi, kuriai prigult prie karaliaus, - „Jūsų šviesybe... „, galėtų sakyt „švelnybe“, lyg jis žmonos neturėtų? –  o gi,  grevėdlos... Sėdėtų namie ir, nežinau, savo vaikam pintų, austų Virtų, rūtų darželius prižiūrėtų.., ir nerodytų tam karaliui savo kojų, jam ir taip rūpesčių per akis... ir dar tos dvaro apkalbos, ir tos nuobodžiaujančios damos, freilinos, hercogai, liokajai, negalėčiau ten išbūti nė dviejų valandų –  atrodo, taip ir nori išmatuoti, pasverti, nurengti, aprengti, išlukštenti, ir būtinai sugalvoti kokį vaidmenį, įkišti į kokį savo „dekorą, scenarijų ar rolę“. Man liežuvis nulūžti gali, o jie ten iš nuobodumo ir gero gyvenimo, atrodo, ti k tuo ir užsiima –  skaito tą Seaksrapyrą – dramaturginį dualistą ir laukia, kaip kokios šarkos –  naujo blizgučio –  kada mus nustebins nauju aktorių ar tEatru –  apsivemt galim... Kolumbas vos sprando nenusisuko, kad išprašyti iš tos „taupuolės“ Ispanijo freilinos – dutris laivus –  perplaukia vandenis didelius, ir suranda nuugą Gamtos krūtinę, Magelanas apiplaukia dar daugiau vandenų, ir sustato beveik tikrą Žemės žemėlapį, jo kaimynas Antua Galilėjus jam padeda visiems įrodinėdamas, kad žemė sukasi apie saulę, kitas kaimynas – kad ji visdĖlto –  apvali, o čia šutvė išlepelių šaiposi iš padorių žmonių. Po šimts bokalų, altorių ir freilinų! O čia – ironija –  pasidarykime kokį scenarijų – režisūrą kaimynui, kad po to pasijuokti! „Pyragų ir pramogų“, sakiau, varyk pusę iš jų, ne, kaip... ir žaidžia žaidimus: subjektas – suprantantis ir objektas, manantis, kad supranta. Ir suprask – jie visada suprantantys, o kiekvienas naivesnis, koks jaunas bajoras ar valstietis papuolęs į rūmus,  nesuprantantis, ir su juo galima taip sužaisti, kad taptų kokios intrigos personažu ar juokingu palyginimu filosofiniuose dvaro pamokslininko išvedžiavimuose, prisiskaitė Kanto, ir viską išvertė savo žaidimams pateisinti, o „butaforinės barzdos“ ir nekaltų banginių „korsetinės“...
    Kunigas eidamas greitu žingsniu turėjo įprotį, užplūdus mintims, kartais pasakyti kažką garsiai:
-  Karaliaus dvaro damos ir filosofai, kurių etinės filosofinės sistemos išsisėmė. Ogi šikniai!
... ir jie persimetė prie žaidimų su ...    Taigi žmonės –  kaip schemos ir eskizai –  kam? Kodėl? Ir pateikia karaliui šitatai labai patraukliai ir „filosofiškai“, ir tol postringauja, kol vos neįtikina. Lyg nebūčiau skaitęs to vokiečio, bet jis kalba apie sublektyvius dalykus, apie proto asmeninį lavinimą ir gink Dieve, ne apie žaidimus su parapijiečiais. Ką rašė tasai vokietis:
    „ ... labai dažnai nuo abstraktaus mąstymo esama dar tam tikro vidurkio... bandoma sugrįžti prie stebėjimo. Tačiau priežastis tam, ar abstraktus mąstymas ne per daug nutolo nuo tvirto stebėjimo pagrindo ir netapo skraidymu padebesiais ar paprasčiausiu tuščiažodžiavimu. Tada sugrįžtama prie stebėjimo...... po to..... tik bandydami ir trumpam laikui sugrįžtame,
įsivaizduodami stebinį, atitinkantį kaip tik mums rūpimas sąvokas. Tačiau šis stebinys negali
visiškai atitikti tos sąvokos, o yra tik laikinas jos reprezentantas“........... „Šitą netvarų fantazmą,
priešingai išbaigtam fantazijos vaizdiniui, Kantas vadina schema, sako, tai yra tarsi kokia vaizduotės galios monograma, ir tvirtina, kad kaip tokios schemos yra vidurys tarp abstraktaus mąstymo empiriškai įgytomis sąvokomis, ir aiškaus juslinio stebėjimo, taip tarp grynojo juslinio sugebėjimo stebėti „a priori“, esama tokių grynųjų intelekto apriorinių sąvokų schemų. Šias schemas (eskizai), vieną po kitos jis aprašo, kaip ‚grynosios vaizduotės galios a priori monogramas', ir kiekvienai schemai priskiria atitinkamą kategoriją“.
    Po šimts, liepžiedžių, ir kaip jie traktuoja šias eilutes! -
    „Bet čia labiau nei kur kitur atsiskleidžia Kanto metodo šališkumas, ir išankstinis nusiteikimas
  nusiteikimas ...
  nuSI teikimas! –  lyg Kantas būtų nusiteikęs, pavalgyti šampinjonų ar rabarbarų sriubos, ar kokio kepto kalakuto! Po šimts! Jie vaizduoja jį lyg kokį sandėlinką, ar buhalterį, kuris dėlioja
fantazijos monogramas ir priklijuoja joms etiketes – kategorijas; arba kaip iš to anekdoto apie Pilypuko muilą, kur stambaus stoto pirklys nerado muilo pirtyje ir išsitrynė galvą savo sūnelio dviejų metukų „Bobo“ muilu ir, šviesiabarzdis pirklys ėmė dėlioti kaladųles, ir žaisti su sūneliu
drambliukus ir žirafas, ir užmiršo visus rūpesčius.
    „... surasti tai, kas atitiktų analogiją ir galėtų pasitarnauti architektoninei simetrijai. Negana to Kanto polinkis čia pasireiškia taip, kad tampa beveik komiškas. „ Ir čia pat tas pamokslautojas pradėjo interpretuoti, ką?..  –  senuką Kantą! Ir jo kritiką –  kažkokį Špinakerį, ne... Spinakerį –  kaip toje patarlėje: trečias vanduo nuo kisieliaus. Ir kaip, traktuoti... kad maždaug, visur yra kontrastas, čia jis pripilstė apie spalvas ir gamtą: juoda –  balta, triušis –  liūtas, antilopė gnu, Liudvikas IV ir t. t, na visiškas prieglušis, dar karą sukels savo palyginimais, o po to, maždaug: štai valstietis Jonas, o štai amatininkas ir filosofijos magistras Petras, ir jie panašūs kaip .. du lašai, bet vienas mąsto abstrakčiomis sąvokomis, o kitas tėra –  „jo materialioji išraiška“, suprask, pagal tą interpretatorių – „eskizas“, „neturininga schema“, „pagalbinė priemonė mūsų silpnybei“, šiuo atveju Jonas – Petro! Tualetinis popierius, dantų krapštukas ar ... ne, sako, - „pagalbinė priemonė mūsų abstrakčiam švariam mąstymui“, o tu žalti, prospere, tu butaforini, tai štai iš kur tie žaidimai ir noras prikergti kiekvienam kokią rolę jūsų išlepeliškam dvare! Ir dar kartais su pragmatiškais planais! Ir pasityčiojimo elementais! „Ironija, groteskas... Volteras... freilinos, sugulovės, vaizdiniai ir stebėtojai... Po dangaus kariaunom, po visais šventais vyrais ir moterimis! Maždaug valstietis Jonas, kuris temato laukus, tėvo nugarą ir temyli savo kaimo išsvajotą merginą, daromas kažkokio magistro (filosofijos!), kuris visą laik mąstė, jau aštuonerius metus, savo sušvilptom abstrakčiom sąvokom,  ir jie lyginami!..? - „... atitiktų analogiją ir galėtų pasitarnauti architektoninei simetrijai... „, ir tas interpretatorius sako: „... Kanto metodo šališkumas... „, „... ir Kanto polinkis, (vėl...) čia pasireiškia taip, kad tampa beveik komiškas... „, citata čia, pagaliau, pasibaigia. Kantas kalbėjo lyg ir apie individualų vidinį ieškojimą, o tas pamokslininkas jį „paišė“, lyg kokį korumpuotą cirko direktorių, darantį komiškus šališkus palyginimus ir turintį polinkių... buū.., atsipūtė tėvas Tinis, ir prisėdęs išsitraukė priešpiečius: na ir paradigmos, ir kvailystės, palyginus su Evangelijos paprastumu, ir... ko tas karalius klauso po darbų... gerai  vis gi gamina ta Greis, nors ir iš debesuotos Anglijos.., jis atsikemša vyno butelį, ir skaitydamas gurkšnoja:      „Juk empirinėms schemoms (arba mūsų tikrųjų sąvokų reprezentantams vaizduotėjе, surasdamas analogiškus grynųjų (neturiningų) apriorinių intelekto sąvokų
(kategorijų) schemas, jis nepastebi, kad tokios schemos čia yra visai beprasmiškos. Juk empirinio (tikroviško) mąstymo atveju, schema siejasi tik su tokių sąvokų materialiniu turiniu; o kadangi šios sąvokos kyla iš empirinio stebėjimo, sau padedame ir orientuojamės abstrakčiame mąstyme tuo, kad kartais metame retrospektyvinį žvilgsnį; norėdami įsitikinti, kad mūsų mąstymas dar yra turiningas ir tikroviškas. (palyginimui, ar geresniam susivokimui ir savęs supratimui, o tuo pačiu ir artimo savo?).  Tačiau šitai neišvengiamai suponuoja, kad rūpimos sąvokos yra kilusios iš stebėjimo, ir yra ne kas kita, kaip retrospektyvinis žvilgsnis į jų materialų turinį, ir net pagalbinė priemonė mūsų silpnybei“. Gražiai gi senolis Kantas rašė, ritmingai ir aiškiai, kai Viešpats duoda suprasti tą paprastumą, tada nereikia, jokių interpretatorių ar besistaipančių pamokslautojų... O vis dėlto; ko tas ten pilstė apie tą valstietį Joną ir amatininką Petrą?... Jonas... ir mąsto apie kopūstų sriubą, tuo metu kai anas –  (Petras) apie strategiją ir taktiką, kaip skirtingas filosofines motyvacijos nuostatas, vėlgi pavalgęs kopūstų sriubos, Jonas mąsto apie Gretą ir jos paslaptis ir nuoširdumą, o Petras –  „ Harmoniją ir disharmoniją“, kaip „gryno proto sąvokas“; ir antrosios panaikinimą iš švariai ir vietisai suvokto (abstrakČIOMIS sąvokomis) teksto, vėl pirmas mąsto, kur jis vakare nusives Gretą, ar į Jurgio daržinę ar ..., o antrasis, kaip galutinai išsilaisvinti iš motyvų poveikio ir priežastingumo, ir, jis cituoja savo ‚korifėjų' Spinakerį: „... laisvė yra paslaptis... „ .  „... Juk kaip tik tai, ką krikščionybės mistikai vadino... galimybė pasireikšti laisvei, yra didžiausias žmogaus pranašumas, visiškai neduotas gyvuliams, nes jos sąlyga ... „, ir taip toliau ir panašiai,
  ... pala, „... proto sugebėjimas mąstyti, visiškai neduotas gyvu…“, žodžiu, tas korifėjus įsitikino, kad jis ne  gyvulys, o protas gali mąstyti, ir dar paminėjo Dievą,  kuris, atsakingas už jo proto turinį, panašiai kaip tame graikų mite, kur puodžius, norėdamas pasiįvairinti sočią popietę, pradėjo, kalbėtis su savo nužiestais puodais –  amforomis, (tai, ar puodais ar amforomis? –  reik prisimint... ai, taip –  amforomis!). Vienoje buvo vynas, nelabai geras, kitoje –  aliejus galvai, trečioje –  molis, iš kurio žiedžiamos amforos, o ketvirtoje –  pienas. Puodžius besikalbėdamas su savo amforomis ir uždavinėdamas jiems klausimus, įnešė nuostabą ir nesusivokimą, kas yra kame: koks gi turinys yra kiekviename iš jų? Amforas, kuriame yra pienas patikėjo, kad jame puikus vynas, o tas, kuriame buvo vynas, pagalvojo, kad jame yra molis, kuriame molis –  kad jame išminties aliejus, o tas kuriame buvo aliejus pamąstė ir, šiek tiek nusiminė, kad jame išvis nieko nėra, tai yra, jog jis tuščias, arba –  paprastas vanduo iš krioklio. Tarp puodų kilo šiokia tokia sumaištis. Puodžiaus žmona –  pienininkė  įpylė pieno į amforą, kurioje ar kuriame... (na taip, tie vertimai iš graikų, po šimts...) buvo pienas, ir nutraukė ginčą apie vyno kokybiško sudėtį. Puodžius nusišypsojo savo, žmonai, ir pradėjo naują, labiau psichologinį pokalbį, kas ant kurio „amforo“, (taip vis dėlto taisyklingiau, turbūt...), šono nutapyta . Variantai buvo tokie: a) didingas burinių laivų mūšis
b) Odisėjo tarnaitė plauna kojas ką tik grįžusiam karžygiui,
keliautojui............                            ir jį atpažįsta
c) keturios veneros – beatričės nulipa nuo kriauklės
          d) ant vieno išvis nieko nenutapyta, tik raižiniai kuklūs su
pagaliuku baltišku ar šiaurietišku stiliumi.
    Puodai gali matyti viens kitą, bet negali žinoti kas ant jų nupiešta ar nutapyta. Na, gal ir neverta grįžti į tą Antiką...
    Artėdamas prie turtingo dvaro, kunigas susimąstė apie mokinį: vienas gyvena tikrai turiningai, kitas jam padeda,  mąstymo, suvokimų lygmeny,  ir, tai gali vykti tik susitarimo, draugystės, noro mylėt pagrindu, manau vis dėlto, jog kiekvienas yra unikalus, nors pastangos: proto ugdymas; tikėjimo; kol tai subręsta (malonėje), iki išraiškos, ar draugystės. Ir vėl atsimuša į kasdienį ugdymą, į kasdieninį atsakingą požiūrį: apie ką tiek kalbėta su Paulium. O tai yra –  abipusė atsokomybė ir
darbas, kartais net pobjau ris... Jei nori gyvent tikrai gerai –  turi kažką kurt, kažką:  stalus kalti, židinius mūryti, rugius auginti, ir daryti tai daug geriau nei kiti... ar įnešti į visuomenės gyvenimą tikrai vertingų minčių, pastebėjimų, bent jau prajuokinti, sužadinti etinius klausimus, kad tavo
dėka kiltų rimti ar nerimti klausimai... Kiek jam anądien kalbėjau, disciplinuok save... rašyk
dienoraštį, judink subinę, nemiegok, analizuok, mąstyk po pusryčių ir po nepusryčių! Nė vienas geras darbas neatsiranda nedirbant. Dievas žino, ar jis išklausė tai rimtai, ir panaudos savo gabumus, ar neišklausys... ir liks tik gabus amatininkas ar paprastas juokdarys, skaldantis pokštus kokioje užuolaidų ir baldakimų dirbtuvėje.                     
    Kunigas pagaliau priėjo sodybą ir prie namo sienos  pastebėjo savo bičiulį, jis tapė, ir tyliai meldėsi: 
    „- Viešpatie... dovanok tokią dovaną: džiuginti Tave savo darbais, savo gyvenimu. Ir atleisk, kad taip prašau. „
    Koks jis dar vaikas... pagalvojo kunigas, ir kuria...  dar vaikiškai. Na, bet visgi gabus vaikis, gal ir gausis iš jo tapytojas?
                       
    pataisytas skyrius    Skotija 2012. 03. 24                                                      Martynas  Knizikevičius .