...

Tą dieną, kai,
mieloji, nežinojau iš
kurių dienų tu nelaikai
giedrom, koks nors iš debesų praplyš,
dabar žinau, jog išbarstys  mane tom
skeveldrom upinių laivų,
lėtų jų šonų nekaltom lentom,
jos visos bus iš dar gyvų,
plonom lyg nužaistom monetom
ir taip mes apsikeisim vietom,
kad vakaras ateitų mėlynų skliautų
pašonėm upėj veidrodžiu saliutais
į dangų kylant valtims – valtys gi
laivai, kurie su šutvėm posūkių susipažinę,
o ne tie, atseit blogi,
kur tiesiai paprastai naivuoliais
į horizontą pjauna, tau, mieloji,
turiu kasyklų, kur grynuoliais
žinojimai laimingi glūdi.
Kažkur provincijoj tuščia aludė
pilna geriausios muzikos – į ten
mes neatvyksim, bet gal ir atvyksim.
Ar grįžtama dažnai ar vien?
Taip. Tik linksmom žaltvykslėm,
jeigu nesakiau – tave myliu,
tai tik todėl, jog du varnėnai
man liepė erdvei nepalikt skylių,
o aš tave kartojau tartum kraują genai.