Svajoklė

Žemę savo sunkia juoda skraiste vėl apgaubė tamsa.
                                                  - Myli, nemyli, myli, ne, myli -
Skaičiavo krentančias žvaigždes

                                                      lyg ramunės žiedlapius mergaitė.
Užgesus paskutinei,

                                danguje pasiliko tik besišypsantis mėnulis,

                                kuris siauru, blankaus sidabro ruoželiu                           

                                                                    nušvietė iš laimės paraudusius skruostus.

Myli...

                                Kažkam ji vis dėlto rūpi,

                                                            kažkam ji reikalinga.

O už lango ūžavo lietus...
Prieš svajoklės akis

                                lietaus lašai nevaldomi bėgiojo stiklu.
Nejučia pradėjo ryškėti veido kontūrai.

                                Kibirkščiuojančios akys...

                                                                        nosis...

                                                                          liūdesio nepaliestos lūpos.
Mergaitė stipriai užsimerkė ir drebėdama nusigręžė atgal.

                                Ji nepatikėjo tuo, ką matė, -

Turbūt laki vaizduotė su ja žaidžia.

                                  O gal ji nedrįso patikėti? -
Tas pats veidas iš sapno.

                                    Iš sapno,

                                          kuris jau taip ilgai jos nepaleidžia kiekvieną naktį.

Tos pačios kerinčios akys,

                                    kurias kaskart pamačius

                                                            sutankėja širdies ritmas ir švelniai pašiurpsta oda.

Ta pati žavinti šypsena,

                                    kurios kraštelį mergaitė vis bandydavo pavogti iš kiekvieno sapno...
Ir tada,

                                      kai mėnuo dar kartą paslaptingai jai nusišypsojo,

                                      svajoklė tyliai,

                                                          taip tyliai,

                                                                    kad niekas pasauly neišgirstų,

                                                                                                                    sušnabždėjo:
  -Nejaugi tai meilė?...