kartkartėmis sapnuose potepiais nusipiešia
krupčiojantis vaikas nuo liūdesio besiblaškančio
akiduobėse, menu ji suklupusi prie pat namų
durų iš tos pusės, kur šaltai barbena į sukniubusius
delnus numirę drugeliai, sakė kad kūtena, bet verkė
laiptinėj susivėlusiais plaukais nuo kūtenimo
įkvėpdavau ir aš drugelių, sunkiai slystančiu
gomuriu, kartais išbarstydavau juos iš savęs
ir dėliodavau atgal į sapną, kad tik neiskrtistų
į bundantį užsiklojusiu ukanom rytą, kad
tik nekutentų taip geliančiai nusvirusių delnų
kuriais norėjau paglostyt tą šešėlyje pasiklydusį
vaiką, tik sukuteno numiręs drugelis ir isigandau
pamačiau, atrodo, panašu į mane