Pasyvusis žolėdis

Slajus stovėjo skersgatvyje ir vartė savo senelio padovanotą sulenkiamąjį peilį, kurį kaskart apvertus, pasigirsdavo taukštelėjimas. Slajus nežinojo, kas tą taukštelėjimą sukeldavo, bet jam visada buvo malonu jo klausyti. Taip jis nusiramindavo ir išlikdavo šaltakraujiškas.
Taukšt! Taukšt! Taukšt!..
Vartydamas peilį, Slajus prisimindavo senelį, pas kurį jis praleisdavo visas vasaras Bronkse ir kuris vienintelis jį suprato...
-Seneli, kodėl visi mano, kad aš esu niekam netinkamas, silpnas, keistas vėpla?
Matai Silvestrai, žmonės yra, kaip dinozaurai -žolėdžiai, arba mėsėdžiai. Tie, kas tave įžeidinėja yra mėsėdžiai, bet nors tu ir esi žolėdis, esi ir triceratopsas. O triceratopsas yra pasyvus ir labai pažeidžiamas, kai stovi nugara į priešą. Bet kai jis apsisuka, tai joks gruobuonis jam nebaisus. Vieną dieną tu apsisuksi ir tie velnio vaikai viską atsiims.
-Bet seneli, kaip aš galiu apsisukti?
-Kiekvienas tai padaro savaip. Nėra vieno bendro patarimo visiems. Bet yra viena sąlyga, reikia nugalėti savo baimę. Ir tau viskas pavyks...
Skersgatvyje pasigirdo žingsniai - taukšėjimas nustojo.
-Brajenas... - pagalvojo Slajus.
-Šį peilį padarė mano tėvas ir perdavė jį man...
Tamsoje terkštelėjo išskleidžiamos ašmenys.
-Šiandien, aš tave pamokysiu, kaip apsiginti gatvėje...
Žingsniai vis artėjo.
-Smok jam į gerklę, tiesiai po adomo obuoliu...
-Kas tu per vienas?
-... tada jis nusibaigs labai lėtai ir nesugebės nė cyptelėt...
Slajus griebė Brajeną už kaklo ir suvarė peilį, kaip senelis mokė. Jis, matyt, prakirto kažkokią arteriją, nes jam veidą aptaškė karšto, garuojančio kraujo čiurkšlė. Brajenas susigriebė už kaklo ir atsirėmęs į sieną, ja nuslydęs ir atsisėdęs ant šaligatvio -numirė.
Toliau Slajus viską darė, lyg apsvaigęs ir be jokio sąžinės graužimo...
... buvo užpulti ir žiauriai peiliu subadyti trys jaunuoliai, vienas iš jų –sunkios būklės gydomas Šv Baltramiejaus ligoninėje, gydytojai sako, kad jam gresia visiškas kūno paralyžius... 
... Brajenas Deivis, Dikas Džordžas ir Antonis Grinderis buvo šiąnakt nužudyti nepažįstamojo, jų draugas Alanas Bortovskis, rastas su durtine žaizda nugaroje, šalia savo motociklo... aš manau, kad jie visi buvo užpulti profesionalo. Neabejoju, kad tarnavo armijoje, ar dirbo, kokioje nors kitoje sukarintoje tarnyboje.
-Kodėl jūs taip manote?
-Todėl, kad Bortovskis buvo labai meistriškai sustabdytas. Mes radom prieš jo motociklą stabdymo žymes, pagal kurių atstumą tarpusavyje apskaičiavome, kad tai buvo gana didelis automobilis, gal net ir furgonas. Eismas toje gatvėje yra vienpusis. Žudikas žinojo, kad tokiu dideliu automobiliu gali užblokuoti motociklui kelią. Bet tam reikia neelinio meistriškumo... pareigūnai mano, kad vis keturi draugai buvo gana ilgą laiką stebimi...
... štai, jūs patys matėte, tai – Dievo pirštas, jei neatsiversite į tikrajį tikėjimą ir nepirksite mano dešimties pamokslų kasečių komplekto už 199.99, skambučio kaina - 5.99...
Slajus stovėjo po ligoninės langu, už kurio gulėjo Alanas, Didysis Elas... Žiauriausias iš visų, jo skriaudėjų. Visos tos patyčios, tie žvėriški juokeliai...
-Cha, cha, cha... O, Silvestriuk, pas tave iš kažkur spintelėje atsirado šlapimo...
-Siaubas! Ir iš kur randasi tokie vandalai?
-Gal tu norėtum spintelę patyrinėt iš vidaus? Gal rasi kokių nusikaltėlių pėdsakų?
-Toks vėpla, bet priešinasi, kaip geras jautis...
Slajui pasisekė, kad prie sienos buvo tvirtai priaugęs tankus vijoklis. Po šitiekos treniruočių, jam nebuvo sunku pasiekti trečio aukšto langą...
-Silvesteri, aš skambinu tau dėl... Dėl to, kad... senelis... 
-Kas?! Kas atsitiko?
-Jis mirė... Tiesiog užmigo ir nebeatsikėlė...
Po to mamos skambučio, Slajus niekada nelankė senelio kapo. Jis pirma norėjo „apsisukti“, bet niekaip negalėjo nugalėti baimės. Bet tą dieną, kai jis sužinojo apie senelio mirtį, koledže...
-Na ka vėpla, ar manai, kad esi kietas? Ką? Ar esi kietas?
Tą kartą Slajus neišlaikė ir iš visų jėgų vožė vaikinui į žandikaulį.
-Tu kalės vaike už tai atsiimsi!
Kelis kartus jis bandė kąžką daryti, bet vis krisdavo kruvinas ant žemės...
Kaip ir skersgatvyje, tamsoje terkštelėjo peilis. Ašmenys lengvai sulindo po langu. Nuo staigaus ir stipraus Slajaus truktelėjimo, langas trakštelėjo ir atsidarė...
Alano motociklas greitai riedėjo pilkomis Kvinso gatvėmis. Slajus stipriau spūstelėjo akseleratorių ir ėmė artėti prie motociklo. Alanas pamatęs veidrodėlyje furgono bamperį per keliasdešimt centimetrų nuo jo užpakalinio rato, supanikavo, nesuvaldė maotciklo ir vos neatsitrenkdamas į kelio ženklą – sustojo. Slajus jį aplenkė ir skersai sutojęs gatvėje, išlipo iš automobilio.
-Kokį šūdą tu čia išdarinėji, tu su*****s manja... Silvestriuk? Čia tu?..
-Nevadink manęs taip, nuo šiol aš - Slajus...
-Tu tuoj būsi lavonas...
Alanas ėmė grėsmingai artėti prie Slajaus, bet jis taip pat ėmė artėti prie jo. Alanas užsimojo ir norėjo smogti Slajui kumščiu, bet jis sugavo jo ranką, ją užlaužė, užėjo už nugaros ir išsitraukęs peilį – suvarė jam į nugarą. Bet ne per giliai.
-Aš tavęs ateisiu veliau, sušnabždėjo Alanui į ausį, liko dar du.
Alanas gulėjo lovoje apraizgytas visokiausių laidų ir žarnelių. Slajus priėjo prie jo lovos. Alanas nemiegojo. Jo akyse matėsi baimė. Slajus priėjo dar arčiau ir ant Alano krutinės padėjo kruviną peilį.
-Iš kur čia atsirado tas peilis? Duokit man 360. Atsitraukit!
Eidamas nuo ligoninės tolyn Slajus girdėjo, kaip Alano palatoje nustojo cypti aparatūra.
Tik dabar jis pastebėjo, kad sninga. Sniegas jam visda patikdavo. Jis Slajui suteikdavo kažkokią uždangą nuo aplinkinio pasaulio, prie kurio jis ką tik prisijungė... Dabar jam nebereikia tos uždangos, dabar sniegas jam simbolizuoja laisvę, palengvėjimą, sielos ramybę... Simbolizavo tuos dalykus, kuriuos jis ką tik gavo. Dabar Slajus nebe „Pasyvusis žolėdis“...
-Dabar galima aplankyti senelį.