Pakalnučių dygimas

Ant mano galvos
Išdygo pakalnučių kuokštas,
Bandau pakelti  akis,
Ir pamatyti tą pavasario grožį,
Bet vos praskleidus  blakstienas,
Akys užsiverčia ir viskas ištirpsta.
Šešėliai užgožia tikrovę,
Juodos dėmės suteršia skaistį.
Kodėl pro debesis nematyti saulės?
Majos skraistė uždengusi manas akis,
Žvelgiu į pasaulį
Ir pasaulio nematau-
regiu tik atspindžius erdvėje,
Realybė man nepasiekiama.
O ant mano galvos vis veši pakalnutės
Ir baigia įaugti į manas akis.