malda

kai mąstai, ko daugiau, kiaurų aitvarų, ar prinokusių vaisių,
nesiskundi dievams, bet dėkoji už kiekvieną įteiktą staigmeną.
ir kaskart, nuo kaktos lig krūtinės, kai pereini degančiu žvilgsniu,
  ir kai rūkas praplaukdamas upės žėrinčią kilpą geidžia sugrįžti,

                      vis meldi -

                                      tegul užbaigia lūpos

                                                t a i,

                                kam pradžią suteikė pirštai.