*...*

Mauroja mano siela,
Draskosi jausmai,
Protu suvokti valios stinga,
Kodėl nusiraminti negaliu.

Dūžius širdies skaičiuoju,
Kad drebulys manęs jau nekankintų,
Bet bergždžios pastangos,
Bevalė logika, deja,
Ir nesibaigianti kančia,
Skandina sumaišty mane.

Jausmų gausa nugirdo,
Palieka žaizdą širdyje,
Užlikusią gyvastį išplėšia,
Nebėr dabar suirutės,
Bet nėr nei džiaugsmo nei liūdesio,
Nei jokio jausmo...
Tiesiog nėra manęs.