Kastos. Irklininkas/vergas

Kasdien tik draugo nugara suaižėjusi,
Apsilupusiomis rykščių žymėmis, -
Savų neskauda – svetimas,
Regi kaip kitame gyvenime
Vergus lengva ranka rinkaisi,
Batus tau šluostė ir nešiojo maistą,
O mylimoji su vienu pabėgo,
Kitą rytą tarsi užsimiršti
Išbėgai (nuo savęs), - lyg
Pasiduot norėdamas išsidavei.

Dabar tik nugara randais nusėta draugo
Koks vardas jo? Nepamenu, nereikia, -
Žinoti tos istorijos neatsiklausęs
Bandai pasukti laivą, - tik
Per sprindį nuo vandens, nuo
Irklo ir nuo draugo, -

Kitoje jo pusėje
Kilmingojo sūnus kadaise
Ir mylimoji jūrų deivė, -
Per daug savęs turėta ir
Neatsiklausus išbėgta kaip tada, -
Dabar mažiau, - daugiau nereikia.

Grandinės – tai sparnai ant rankų kojų –
Pabėgus? Tiktai kur? Atsikartoja,
Kuomet nudylant saulei į užutekį,
Matai taip marios traukiasi į krantą
Ir taip išeinama paliekant nebeskaudantį.

Kas vakarą suvaromi į gardą
Ir uždegant balaną, išdalijus maistą
Beveik miegi tik prakaitas,
Šlapimo smarvė

Išsivaduoti nuo savęs nenusitraukus
Grandinės, - tik .... taip
Pabėgama į krantą.