Silverstono Kronikos: Kilaidų Planetoje

-Laivas dūžta!!! - Suriko Filas
    -Nagi mažiau, atsilaikyk. Gi ne dėl to mes tave pagrobėm iš Glorų kalėjimo!!!
    Mums nebuvo galimybių išsigelbėti, nė vienos. Mes vis kritom ir kritom, kol laivas pradėjo kaisti.
    -AAA... Karšta!!! - Tai pirmasis pajuto Aleksas.
    Dar pora kilometrų iki žemės. Teoriškai, būtumėm nukritę jau po kokios pusės minutės, bet užtrukom šiek tiek ilgiau. Susidūrimas buvo tiesiog milžiniškas. Aš susižeidžiau koją, tai kelias dienas negalėjau paeiti, Toriui iš nosies bėgo kraujas, matyt susimušė nosį, Aleksas gavo daug mėlynių, Tedui kliuvo daugiausia. Šukės ant veido, teko kiek daugiau nei dvi valandas ištraukt šukes iš veido ir dar teko gerai sutvarkyt ranką, Filas tiesiog sėdėjo, pavargęs bet laimingas, beje irgi su su sužeidimais, jo krūtinė per susidūrimą skaudžiais trenkėsi į sieną, Džordžui, Maiklui, Stivenui ir Rolandui irgi kliuvo, bet pas juos ne tokie sužeidimai kaip pas mus. Visgi, visi buvom pažeisti ir dar nežinomoj planetoj.
    -Neliesk jo, dar nežinom mes ar jis valgomas. - pasakė Maiklas.
    Visa laimė kad turėjom mokslininką biologą, kuris daug nusimano apie augalus. Suprantama, augalai yra nežinomi, net nematyti. Gi kita planeta. Bet turėjom prietaisų nustatyti ar jie valgomi ar ne. Taigi daug sužinojom apie planetą. Bet prieš tai mes nieko nedelsdami pastatėm būstinę, stogą, tvirtovę nuo šalčio, nuo lietaus, nuo karščio, nuo visko. Bandėm panaudoti laivo detales, ir kai kurias pavyko išimti iš jo ir padaryti idealų būstą išlikimui. Nežinojom ar išvis yra kokių gyvių be augalų, turėtų būti ir nežinojom ar išvis yra kokių būtybių kurie irgi yra padarę tokių dalykų kaip pas mus, žodžiu nežinojom ar yra protaujančių.
  Mes bandėm viską, nes nuo to priklausė mūsų likimas. Ši planeta ir šios džiunglės buvo tiesiog pasakiškos. Bet gražumas tai gali būti klasta. Džiunglės buvo tokios tankios, kad negalėjai pamatyti kas dedasi už dešimt metrų. Teko kelią prasikirst. O medžiai... medžiai buvo tiesiog milžiniški, spėju mūsų Amazonės ir Afrikos pusiaujo miškai neprilygsta šiems. Manau kad šitos džiunglės yra dešimt kartų didesnės už mūsiškes. Čia buvo tiek vabzdžių, kad galėjai juos išgirsti net už penkių kilometrų. Milijonai jų. Visa laimė nepavojingi, ne priešiški. Bet kai praskrisdavo per mūsų galvas, jų spiečius keliaudavo dešimt minučių virš mūsų galvų.
  Jau penktą dieną sužinojom kad visgi čia žinduolių yra. Jie dauginasi panašiai kaip ir mūsiškiai, bet viskas daug sudėtingiau. Buvo daug didesni už mūsų matytus. Matėm netgi panašų į tigrą. Raštas labai panašus, bet jie purpuriniai ir naktį jų oda šviečia, be to jie dar ir su ragais, jie lygūs, bet truputį riesti. Kartais galima išgirsti labai panašių į bizoną gyvūnų garsus. Jų čia prabėga tūkstančiai.
    Naktis čia būna stebuklingai šviesi. Augalai šviečia, gyvūnai irgi, be to ir vabzdžiai šviečia, visokiausioms spalvoms. Pradedant nuo pilkos, baigiant iki rožinės. Kai dar turim jėgų, pabandom palaipiot medžiais, naktį. Nors nebuvom užlipę ant aukščiausio medžio taško, visgi matyti visas džiunglių horizontas. Kai mums reikia, mes paimam optinį laikiklį ir uždedam ant šautuvo, medžiojam paukščius, bet tai būna dieną.
  -Na, taikykis ir... ŠAUK!!! -Šaukia visa gerkle Filas.
  Ir kartais pavyksta kokį sumedžiot. Nors tai būna mažyčiai, ne tokie, kuriu reikia. Bet pasitaiko ir tokių kaip mūsų vanagas.
  Viskas klojosi sėkmingai. Maisto netrūko, vandens šaltinis buvo šalia. Mes gyvenom kaip pasakoje. Buvom radę elektroninį žemėlapį. Taigi, galėjom labiau orientuotis. Be to, žemėlapis kelius paišo pas, tad galėjom nesivarginti. Atrodo, žaliukai mums gerų daiktų parūpino. Dar buvom radę įrankių, lazerinių įrankių. Pirmiau nemokėjom naudotis, bet šiaip ne taip įstengėm valdyti kai kuriuos mygtukus. Taigi, mes pjaustėm mažus medžius, darėm iš jų įtvirtinimus, bandėm iš jų lapų padaryt kokių drabužių, bet nepavyko. Mūsiškiai po susidūrimo visiškai susiplėšė, kad jau netiko naudotis. Be to, planetoje yra ne vien tik gerų vabzdžių, reikėjo apsisaugoti ir nuo vietinių uodų, kurie niekaip nepalieka mūsų vandens šaltinio, upelio krioklio ir ežerėlio. Jų buvo ne tiek daug kaip anų, kuriuos paminėjau, bet vistiek buvo nesuskaičiuojamas skaičius jų.
    Žinoma ne viskas taip ir gerai. Vienom akimirkom manėm kad negrįšim mes namo.
  -Radijo ryšys sugedęs, pažeisti varikliai, neveikia kai kurios sistemos- Taip man pasakojo Stivenas.
  Bet mes tikimės ir laukiam stebuklo. Norim grįžti namo. Aišku, šita planeta stulbinama, bet ji neprilygsta žemėj, mūsų namams. Vien dėl šitos priežasties mes norim dingti iš šitos planetos, mes ilgimės namų.
  Bijau pameluot, bet dalis detalių visiškai sugedusios, jos nebeveikia, o mes dar neištyrinėjom viso laivo, tad negaliu pasakyti ar laivas veiks ar neveiks. Bet tikiuosi geriausio. -Paguodė mus visus, mus septynis. Bet tai nedavė kokios nors vilties.
  Vėliau, mums atrodydavo, kad kasdieniai darbai nesisekdavo. Nesugebėdavom gerai užkurti laužo, sumedžioti žvėries o naktį aš išgirdau kažką keisto. Maniau kad žvėris, bet jis taip nevaikšto. Aš maniau vienas iš mūsų ką nors daro, bet visi miegojo, taigi nė vienas iš mūsų nebuvo kur nors nuėjęs. Aš galiausiai pasiryžau eiti. Pėdsakai atrodė keisti, šeši pirštai, kiek didesni už mūsų pėdas, bet forma neišsiskiria. Maniau koks nors iš šios planetos.
  -Endriu, ką ten darai? - Paklausė manęs Tedis.
    -a-a-a... Nieko. - Ir nuėjau į lovą.
    Kitą naktį irgi tas pats, bet tą kartą buvo sunkiau pastebėti pėdsakus. Jie kažkur vedė. Bet mane vėl sulaikė. Šįkart ne Tedis, o mano baimė. Galėjo atsitikti kas nors blogo. Vėl nuėjau miegoti. Ir taip ištisą savaitę, kol visa tai liovėsi.
    Keturiolikta dieną mes jau turėjom padorų namelį, kur tikrai galėjai pasislėpti nuo visko, be to jis buvo taip padarytas, kad net stipriausias vėjas ar audra negalėjo jo nugriauti. Nebuvo nė vieno tarpelio, pro kurį vanduo galėjo patekti. O tai buvo gerai, nes labai daug lijo pastarosiomis dienomis ir manau debesys dar ilgai nesitrauks. Mes jau po truputį pasistūmėjom laivo darbuose, bei kasdieniniuose darbuose. Jau žinojom apie kelias dešimtis augalu rūšių, bet tik keletas buvo valgomi. Kiti arba nevalgomi arba mirtini. Bet ir valgomi buvo labai neskanūs, buvo net bjauru valgyti. Na gal mes nemokėjom virti jų. O gal ir nereikia virti?
  Visgi vienas vaisius buvo skanus, panašus į melioną bet raudonas ir kriaušės formos. Viena bėda, kad yra labai mažai medžių ir dažniausiai aukšti. Bet už tokį vaisių buvo galima ir pakovoti.
  -Na, kiek dar liko! - paklausiau aš Torio. Mat laikiau virvę, o jis buvo sunkus.
  -Pakentėk dar... Dar... Dar... Pasiekiau!!! -Sušuko Toris ir nuleidau jį tuojau pat, nes mano pečiau ir rankos taip drebėjo, kad paėmęs šiaudelį, jo neišlaikyčiau.
  -Nesinervink, Svarbu maisto yra. - Paguodė jis mane.
  -Tik nebūk telepatas. Aš ir taip gerai jaučiuosi. -Pasakiau jam.
  -Gerai gerai. - Nusišaipė jis.
  Per penkioliktą dieną aš vėl išgirdau tą patį garsą. Jis vėl vaikščiojo.
  -Ei, kas čia per triukšmas? -paklausė Stivenas.
  -Eikš čia-Pašaukiau jį ir jis atėjo. - Matai? -Paklausiau jo
  -Kas per velnias? -Susiraukė Stivenas
  -Aš ir pats nežinau. -Pasakiau jam. Netrukus ne tik išgirdom, bet ir pamatėm, kad už krūmų kažkas sujudėjo.
  -Aš jį pagausiu!!! -Suklyk4 Stivenas, bet tai tebuvo mažas gyvūnėlis panašus į triušį, bet staiga vėl išgirdau, šįkart kitoj pusėj. Pasileidau bėgti.
  -Sučiupau!!! -Laimingas tariau, bet neilgam, nes tai buvo protaujanti būtybė, jau aiškiai matėsi. Žvilgtelėjau į pėdas, tos pačios. Šešių pirštų, kiek didokos negu mūsų. Jis visas Buvo tamsiai mėlynas ir apsigaubęs kažką panašaus į odinę striukę bei aptemptas odines kelnes. Abu drabužiai buvo rudi. Be to, jis buvo apsikrovęs begalę ginklų, šaltų ginklų. Begalę peilių bei durklų. Ant jo nugaros kybojo šautuvas, bet ne toks kaip pas mus. Sprendžiant iš išvaizdos jis šaudo kažkokiais smulkiais bet mirtinais milteliais. Nes matėsi pro stiklą milteliai, juodi, bet ne tokie kaip parakas. Jis buvo ilgaplaukis o jo plaukų spalva buvo balta. Akys žalios bet labai piktos ir siaubingai klykė, net ausis skaudėjo. Bet galėdavau išgirsti tokius garsus kaip „Tun“ arba „Khilhaid“ bei „Atre“ bet nė vieno nesupratau.
  -Na, ką darysim su juo? -Paklausė manęs Stivenas.
  -Laikysim, jis gali duoti mums naudos. -Atsakiau jam, kiek uždusęs bet įstengiau.
    -Kas čia darosi? -Paklausė mūsų abiejų Rolandas, mat visi buvo atsikėlę nuo to žiauraus klyksmo, bet olandas pirmas atbėgo.
    -Nuneškit jį į stovyklavietę ir pririškit. -Nurodžiau visiems.
    Bet pasirodo, ne taip jau ir paprasta jį nutempti apie šimtą metrų. Sugaišom kokias dvidešimt minučių, tol kol nutempėm, tol kol pasodinom ir pririšom.
  -O dabar klausyk rėksny. Jei praleisi koki garsą viršijantį ramaus balso normą, aš tau suknežinsiu makaulę. -Pasišaipė Filas, bet tas tik pasižiūrėjo ir spjovė jam. -Na bent jau neapmyžai mažiau.
  -Palik jį ramybėje Filai, jis nieko nesupranta. - Pasakiau jam ir nuėjom miegot.
  Ryte mūsų belaisvis buvo kiek apsiraminęs bet vistiek elgėsi gyvuliškai. Štai, pavyzdžiui Rolandas Nunešė jam vandens, tas tą puoduką spyrė, tai vos nepataikė  jam į galva. Tas pats buvo ir su Aleksu, bet šįkart jis nešė ne vandenį o maisto.
  -Kardai.... Pistoletas... Šautuvas. Ei, Endriu, galiu pabandyt pašaudyt?
  -Gerai, tik atsargiai Filai. -Pasakiau jam. Jis nusitaikė į medį ir šovė. Buvo tiesiog neįtikėtina! Jis šovęs nuskriejo kokius penkis metrus, o milteliai pervėrė kiaurai tris medžius.
  -Tu matei? -Paklausė jis manęs.
    Mūsų belaisvis vis dar buvo nepagarbus., bet jau pradėjom mes rasti bendrą kalbą.
    -Nagi imk, gi nieko nedarysiu. -Pasakiau jam. Jis nutaisė abejonės ir baimės keliantį veidą, bei pasitraukė nuo manęs. -Sakau tau, gi nieko nedarysiu. -Nusišypsojau. Po penkių minučių jis paėmė mūsų maistą. Tiesą sakant, jam maistas buvo neskanus, iš veido matėsi. Bet visgi jis viską suvalgė ir ne tik suvalgė, bet dar ir gražiai ir ramiai padavė man lėkštutę.
  Taigi, mes susidraugavom su belaisviu. Bet jis nekalbėjo mūsų kalba. Nors keletą žodžių mes jį išmokėm. Pavyzdžiui tokių kaip „Aš“ arba „Eiti“. Jis labai greitai mokėsi, bet tam nepakako išmokti anglų kalbos per savaitę. Tam reikėtų mokytis keletą mėnesių. Tol kol išmoksi ir žodžius ir tarybą bei gramatiką.
  Mums patiems jis buvo našta, bet ir džiaugsmas. Našta todėl, kad reikėjo rinkti daugiau maisto ir resursų. Džiaugsmas vien dėl to, kad jis buvo mūsų draugas. Iš jo elgsenos matėme, kad šita rasė yra draugiška. Ne taip kaip mūsų, mes tik pjaunamės ir viskas.
  -Ei!!! Endriu, radau pėdsakus. Matyt dar vieni užklydo. - Pasakė Rolandas.
  Taip, ten buvo pėdsakai. Labai panašūs į mūsų belaisvio. Ir jų buvo daug.
  -Ar tik jo neieško? - Paklausė manęs.
  -Mes dingstam iš čia. - Tiesiog atsakiau.
  Po mano įsakymo visi ruošėmės kitur. Paėmėm viską. Nuo drabužių iki labai sunkių, bet reikalingų įrankių. Krovėmės viską. Taip pat ir belaisvis padėjo. Bet mes per daug juo nepasitikėjome ir neleidome imti daugybės dalykų. Jis tik paėmė malkas ir šiek tiek maisto kuprinėje. O ginklus nešėme patys. Belaisvio ginklas buvo pas mane, baiminausi kad mus gali užklysti.
  Ėjome valandų valandas, ieškodami kokios laisvesnės vietos planetos tankumyne. Bet kiekvieną valandą leidau jiems pailsėti kokias dešimt minučių. Taip pat ir aš atsiguliau. Gulėjau tol, kol kažkas prabilo.
  -Tai... Kur mes dabar eisime?
  Balsas tikrai buvo ne mūsiškių. Jis buvo daug švelnesnis, bet ir rūstesnis. Galima pasakyti lyg jauno žmogaus. Šituo balsu kalbėjo mūsų belaisvis.
  -Tik nešaukit į mane, aš juk nieko nepadarysiu. - Nusijuokė jis.
  -A-A... -Netekom žado visi mes. O jis sau sėdėjo ir ramiai kalbėjo, angliškai.
  -Kaip tu išmokai anglų kalbos? -Pagaliau įsidrąsino Aleksas.
  -Jūs ką, nepažįstat manęs? -Nustebo jis. Mes visi nieko nesupratom.
  -O iš kur galim žinoti, kas tu ir iš kur kilęs? -Atsakė Aleksas. -Mes juk vieni šioje planetoje. Ta prasme mes, tai žmonės. Kilę iš kitur.
  -Ne, jūs ne vieni. Yra dar daugiau. Ištisa kolonija jų.
  -Ko jų? - Prislinkau prie jo.
  -Žmonių... - Šaltai atsakė jis man.
  -Tai tu nori pasakyti, kad yra žmonių? Čia? Bet kaip? - Nustebau aš „Žmonių ir dar visa kolonija. Mes išgelbėti!!! „ Pagalvojau.
  -Ar girdėjot apie Gamą? Erdvėlaivį pavadinimu „Gama“.
  -Tai aišku. - Atsakėm vienbalsiai