Problemos

Valgau šokoladą. Jis tirpsta tarp pirštų ir palieka jaudinačius rudus pėdsakus. Nulaižau juos ir murkteliu iš malonumo. Kartais gera paskanauti... Mintis, kad greitai reikes grįžti namo neramina, nes ten manęs laukia Jokūbas, aišku vėl su savais priekaištais. Jau vakar sau pasakiau, kad daugiau nekentėsiu, kad šiandieną pasakysiu, kad skiriamės. Tačiau štai jaučiu vėl netenku stiprybės ir vėl apsimesiu, kad viskas gerai. Tačiau, taip ilgai tęstis nebegali.
Šiandieną skambinau į Ameriką, dėl darbo. Šį kartą pokalbis pasisekė. Gausiu darbą. Jau žinau, kad po mėnesio reiks važiuoti. Didžiausia problema pasakyti apie tai Jokūbui. Prasidės isterijos, ašaros. Vyras mat atsirado – verkia. Ne pirmą kartą matau jo ašaras, kas man yra labai keista. Na, tačiau dabar, kai pasakysiu, kad išvažiuoju neribotam laikotarpiui, jau bijau jo reakcijos. Na, geriausia būtų išsiskirti ir tada nereikės nieko aiškintis, nes grįžti tikrai nesiruošiu – negrįšiu.
Taip ir mąstau čiaumodama šokoladą. Suskamba telefonas, nejauku, nes pagal melodiją jau žinau kas man skambina. Aišku Jokūbas. Šiaip ne taip prisiverčiu pakelti ragelį.
-Klausom.
-Sveikutė, kada grįši namo, juk darbas jau baigėsi? Kur tu esi?
Fuj, tas kaltinantis tonas. Ir kodėl aš turiu jam aiškintis kur aš esu. Nesu jam nei žmona, nei kažkuom įsipareigojusi – nė karto man neužsiminė apie vedybas... O kalba lyg su savu daiktu.
-Aš užsiėmusi, o kas nutiko? Negaliu dabar grįžti, turiu reikalų, - tarsi jam šitokio paaiškinimo pakaktų.
-Kaip suprasti turi reikalų? Kokie dar reikalai?
-Na, koks gi dabar skirtumas, tuoj grįšiu.
Nutrenkiu ragelį nesulaukusi atsakymo. Kaip gi taip. Esu girdėjusi, kad kitokiu atveju, merginos taip skambina savo vaikinams. Ir man taip buvo, kai draugavau su JUO. Jis lakstydavo nežinia kur, o aš skambinėdavau ir klausinėdavau... Nesuprasdavau, ko jis pyksta... Dabar suprantu. Nėra žmogui nė krislo laisvės, net atsipalaidavus pavaikščioti negalima, tuojaus kišasi, skambina, klykia į ausį lyg būtų mano šeimininkas, kur tu ką tu....
Numetu žemėn popierių nuo šokolado. Kitu atveju, nebūčiau taip dariusi, tačiau dabar man taip norisi pažeminti nors ką, kad ir šlavėją, kuri kiekvieną dieną šiurena šluota  ir lenkia nugarą.
Kratausi visuomeniniu transportu pilnomis gatvėmis, girdisi mašinų pypsenimas. Moteriškė sėdinti šalia manęs čiaumoja gumą, skubriai, kvapas sklinda per visą mikrobusą.
Mintimis aš nukeliauju į dykumą, kur tik smiltelėmis ritinėjasi vėjas, odą svilina vos pakeliamas karštis, o gerklę užspaudžia troškulys. Jau geriau dykumoje, negu su Jokūbu. Tasai gali ištraukyti visus nervus po vieną siūlelį. Ir kas juokingiausia, jis padaro taip, kad savaitę turiu jaustis kalta, nes jis vargšelis kenčia. Tai taip nevyriška. Tačiau Jokūbas iš tikrųjų mane myli. Tai ne JIS. Dėl JO aš laksčiau, stengiausi keistis, t.y. nerūkyti, skaniai gaminti valgyti, gražiai rengtis ir nenusibosti, nesiginčyti ir per daug neklausinėti... Stengiausi, kartais ir pavykdavo visai neblogai, tačiau... deja, man nepavyko išlaikyti pagrindinio egzamino, JIS tėškė, kad kaip žmona jam esu per prasta, o kaip draugė tau esu labai faina. Kaip čia taip vyrai mąsto? Na, bet jo valia. Aš norėjau tada būti žmona, o kadangi jis vilčių nesuteikė kraujavau visą mėnesį. Po to dar mėnesį. Taip pusę metų, kol nesutikau Jokūbo, kuris puolė mane lyg žvėris ir pareiškė, kad myli. Jis sekiojo paskui mane lyg šuniukas, pildė visas mano užgaidas. Tačiau ilgainiui tai ėmė mane slėgti. Neslėpsiu, iš pradžių buvo labai šaunu, tiesiog nuostabu, mano sužeista širdis gijo ir randai traukėsi. Tai buvo lyg reabilitacija sanatorijoje, kur nereikia pajudinti nė piršto. Tačiau, žaizdoms užsitraukus...
Štai kas atsitiko, jis pradėjo mane erzinti ir aš ėmiau jį apgaudinėti. Pirmiausia nežymiai, trumpam išsmukdavau į vakarėlį ar pas draugus, teisindamasi, kad esu darbe ir rašau verslo planą, tai susitikdavau aklam pasimatymui su kokiu bernužėliu. Aišku, nieko rimto, tačiau, vis paįvairinimas.
Nusijuokiau sau. Aš tikra vėjavaikė, tikrai aš prasta žmona, nes  rūkau ir savęs neprižiūriu, nesveikai maitinuosi ir nesveikai tuo pačiu maitinu Jokūbą... Ech, nekokia iš manęs šeimininkė, mezgėja, virėja. Visuomenės nustatyti standartai man netinka. Visuomenė šaiposi iš manęs ir pranašauja senmergės dalią.
Jokūbas manęs laukia.... vėl imu abejoti. Noriu šokolado.
(tęsinys bus, jei bus potrebnostj)