***

Užmigusių drugelių malda
Baltomis eilėmis beldžiasi į širdį.
Prie užšalusios mano upės
Buvo nuostabus kalnų horizontas.

Dar tada, kai mūzos verkė slapčia
Visiems aš buvau trapi paslaptis.
Gyvenimo stygos virpėjo nakčia,
Kol vieną dieną sutikau aš tave.

Saulė mus tądien apdovanojo,
Pažadino širdis, margus svajonių paveikslus mums tapė.
Bet argi galėjau suprasti,
Kad tavo širdis mėtomis kvepia?

Užmigusių drugelių malda
Baltomis eilėmis beldžiasi į širdį.
Prie užšalusios mano upės
Verkiančios mūzos - trapi paslaptis!