Laiškas

Tėve,
aš jau nebesmerkiu tavęs. Atleidžiu visas skriaudas, neviltį, visas nepelnytas bausmes ir visus bjaurius žodius. Atleidžiu už visas kūno ir sielos mėlynes. Atleidžiu už pasišaipymus perkant vyriškus batus devėtų drabužių parduotuvėse. Atleižiu už ašaras mamos akyse. Atleidžiu tau už klaikią mano vaikystę ir praktinio tėvo nebuvimo.

Tėve, aš prisimenu, kai tu ėjai iš parduotuvės, o aš grįžau iš mokyklos ir laukiau draugės. Tu praėjai pro mane nuleidęs galvą, lyg aš būčiau visiškai svetimas žmogus. Tėve, tu ėjai kaip žmogus netekęs visko, kas tau brangiausią. Ar niekada neturėjai... O aš? Aš nešūktelėjau tavęs. Man buvo gėda. Buvo gėda, kad tu toks senas ir mano tėvas.

Tėve, aš prisimenu, kai ėjome maudytis, buvo be proto karšta vasara.  Ejome tu, sesuo ir brolis. Tu tada dainavai dainą – ko liūdi berželi, ko liūdi, ko verki nusviręs šakas... O tavo didelis delnas laikė saujoj mano mažą rankelę.
Tėve, tiek nedaug gražiu prisiminimu apie tave.

Viskas vien apie tavo pykti, barnius, keiksmus.

Prisimenu, kaip tu skaičiuodavai kiekvieną  centą. Kaip taupydavai. Žinai ką esu tau padariusi ne vieną kartą? Aš vogdavau iš tavęs smulkius, vėliau litą, ar du. Dar vėliau penkis. O kai pavogiau iš tavęs dvidešimt litų, tu pagavai mane. Žinai, kodėl taip dariau? Aš kerštavau. Man buvo baisiai malonu matyti, kai tu supykdavai, kai nerasdavai to kas sutaupyta ar atidėta juodai dienai. Kaip tu kentėjai ir rėkdavai. Maniau, tai tas pats jausmas, kuri tu suteiki mums visiems. O žinai, ką aš darydavau su tais pinigais? Išmesdavau. Jie buvo man nešvarūs... Mes niekada neturėdavome pinigų ir jų laikymas delne man prilygo bjauriausio kiemo berniuko bučiniui. Jie degino.

Tėve, dar prisiminiau istoriją su spalvotais pieštukais. Sandrai, draugei iš penkto buto tėtis iš vokietijos lauktuvių parvežė spalvotų pieštukų. Aš norėjau išbandyti raudoną. Ilgai mąsčiau ką čia nupaišius ar parašius... Taigi, gražiom rašytinėm raidėm išraičiau- aš nekenčiu savo tėvo. Kodėl taip parašiau?
Nežinau, kaip bet tu gavai tą raštelį ir buvai labai supykęs. Nešnekėjai ir ignoravai arba rėkei ant manęs.

Ar buvo taip sunku paklausti kodėl aš taip parašiau? Dabar aš tavęs nekaltinu. Jaučiu artėjantį tavo išėjimą.

Žinai, aš niekada nepamiršiu vieno vakaro, kai po ilgo laiko tarpo vėl gršžau namo. Tu pasakei, atsisėsk dukrele. Aš atsisėdau. O tu prabylai- žinai, tu esi visgi mano dukrėle, aš tavim didžiuojuos. Atleisk savo senam tėvui. Nebuvo man lengva gyventi.
Tą vakarą aš prablioviau. Buvo taip klaikiai liūdna. Tiek visko prisikaupė per tuos metus. Tiek nuoskaudų ir nusivilymų. Bet tą vakarą tarsi didžiūlė našta nuo manęs nukrito.
Tėve, aš tau atleidžiu.
Viešpatie, atleisk jiems, jie nežino ką daro.

Tačiau Tėve, ką daryti su nuoskaudomis ir žaizdomis. Juk iki šiol negaliu pasakyt žodžio myliu.