Svajonių turnyras.Keliai.Ganeris 2 dalis

Ganeris peržengė slenkstį. Kairėje  rankoje deglas, dešinėje kardas. Ir iki galo įtempti nervai ir juslės. Nežinomybė gąsdino, tačiau kartu jaudino, privertė plakti širdį stipriau, greičiau. Kaip cirko scenoje, kai į tave nukreipti šimtai žvilgsnių, laukiančių dar nematyto ir įstabaus triuko, tik šį kartą tas triukas gali tapti paskutiniu jo gyvenime.
              Oro dvelktelėjimas už nugaros. Anga užsivėrė. Nergojus su savo magija, tuneliai su skeletais ir visas likęs pasaulis viršuje su miestais, miškais, upėmis ir kalnais staiga susitraukė iki šios vietos. Iki šios tamsos. Ganeris pakėlė deglą aukštyn, tačiau nuo to šviesiau nepasidarė. Tiesiog varganas šviesos kokonas aplink jį, o toliau sodri juoduma. Dar truputis ir galėsi ją pjaustyti it kokį aksomą. Va kur praverstų magija, tačiau didysis kovotojas su raganiais pasiliko už sienos nebylių skeletų draugijoje.
              Cirkininkas atsargiai nuslinko į priekį. Skeletai aišku nemalonu, tačiau toje salėje bent jau buvo šviesu. Beliko tik melstis, kad tas sargas neprislinks patyliukais iš nugaros ir nekaukštels lengvai karo kūju per maumeniuką arba nepadarys ko dar blogiau. Ir kur tas legendinis Ksato kardas, padarysiantis jį nenugalimu kovotoju. It ieškotum juodos katės tamsiame kambaryje, kurio net dydžio ir formos nežinai, o ir ta katė bet kada gali pavirsti į žmogieną dievinantį plėšrūną. Tačiau ieškoti vistiek reikia, juk nestovėsi amžinai laukdamas, kol deglas užges palikdamas visiškoje tamsoje. Po keliolikos žingsnių Ganeris pastebėjo pirmą naują detalę. Pasikeitė grindys. Juodame marmure atsirado simboliai. Tas pats keistai sumazgytas suraizgytas raštas kaip ir prieš tai buvusioje salėje.
            Ir staiga viskas pasikeitė, tarsi kažkas būtų nusprendęs, kad laikas baigti tas gūžynes. Karaliavusią tamsą akimirksniu išstūmė šviesa ir taip nelauktai, kad kelias sekundes Ganeris tiesiog stovėjo užsimerkęs. Akyse sukosi spalvoti ratilai, o kažkur po vokais ėmė kauptis ašaros, tokios gaivinančios, šaldančios po deginančio blyksnio. Atsirado ne tik šviesa. Ausims iki šios akimirkos girdėjusioms tik jo paties žingsnius ir kvėpavimą irgi atsirado darbo. Erdvę užpildė skardus dundesys ir keistas girgždėjimas, tarsi kas grindiniu ridentų akmenis.
            Akrobatas giliai įkvėpė ir atsimerkė. Akys skendo ašarose, tačiau svarbiausia regėjimas vėl grįžo. Patalpa nebuvo tokia didelė kaip jis manė, stovėdamas tamsoje tik peržengus slenkstį. Kokių trisdešimties metrų akmens sienų apskritimas, kylantis aukštyn, iš kur ir sklido ta apakinusi trumpam šviesa. Panašu į milžinišką šulinį. Pačiame patalpos viduryje  stūksojo maždaug šešių metrų aukščio kolona. Juodą, kaip ir grindys, jos marmurą  puošė sidabru švytintys rašmenys. Jie spirale kilo į kolonos viršų, o ten... Ganeris perbraukė ranka per pilnas ašarų akis, tačiau vaizdas nepasikeitė. Ant permatomos  pakylos įbestas į ją stovėjo kardas. Garsusis, legendinis ir taip anot bendražygio jam reikalingas Ksato kardas. Dabar beliko jį nuo ten nukrapštyti, o tai nebus lengva. Šešeri metrai net jam, akrobatui  per daug, o skraidyti kaip nakties klajūnas jis nemoka, tačiau apmastymams nebuvo lemta užtrukti.
            Dundesys. Nuo pirmų garsų, išgirstų dar užsimerkus, jų šaltinis priartėjo ir pakeitė vietą. Už nugaros, štai kur dabar,, ridenosi akmenys‘‘. Ganerio nugara nubėgo šiurpuliai. Sargas. Kaip jis galėjo pamiršti. Staigus šuolis į šoną. Pačiu laiku. Į tą vietą, kur ką tik stovėjo cirkininkas, nusileido buožė. Visų buožių motina, gero moliūgo dydžio metaline galva. Smūgis buvo toks stiprus, kad toje vietoje kur nusileido ginklas, marmure atsirado gili įduba. Per visą Ksato kardo slėptuvę nuaidėjo kurtinantis trenksmas, atrodo privertęs sudrebėti net akmenines sienas. Ganeris nusekė žvilgsniu nuo jį sutraiškyti turėjusios buožės aukštyn. Ir sustingo. Širdies dūžiui, gal dviems.
          Sargu buvo kokių keturių metrų dydžio būtybė. Akmeninis monstras. Golemas. Tarsi sulipdytas iš didžiulių rusvo akmens riedulių. Atrodo lyg jis tiesiog išžengė iš tokio pat akmens sienos. Tikra žmogiško kūno karikatūra. Geležinė buožė buvo nesuspausta sargo pseudorankoje, o tarsi įlydyta pačiame kūne, jo atsikišusioje galūnėje. Akmenmonstris pakėlė buožę nuo grindų. Nuo metalo it juodas sniegas byrėjo marmuro dulkės. Stojo tyla, spengianti po smūgio trenksmo, įtempta it styga ir žadanti didelius nemalonumus įsibrovėliui.
          Vėl girgždesys. Sargas atsisuko į Ganerį. Jokiu akių ar burnos, tiesiog grublėtas akmuo. Va kur tikra akmeninė veido išraiška. Akmeninis kūnas tiesiog spinduliavo galia ir ramiu apskaičiuotu brutalumu. Viskas paprasta ir aišku, jis yra šios vietos sargas, o priešais stovinti būtybė – įsibrovėlis, kuris turi būti sunaikintas ir taškas.
          Ganeris ėmė trauktis. Iš lėto, atbulomis, tarsi nenorėdamas. Dešinėje rankoje laikomas kardas dabar atrodė lyg žaislinis. Plienas prieš vaikščiojantį uolos gabalą? Kur tas ji čia įklampinęs magiūkštis ir jo palinkėta sėkmė. Gilramešo turnyras su savo geriausiais kovotojais bus kaip vaikų žaidimai jam po šio išbandymo. Jei jis šį egzaminą išgyvens, žinoma.
          Sargas žengė pirmyn. Vos vieną žingsnį, bet to didžiuliam kūnui užteko vėl atsidurti šalia akrobato. Dešinė galūnė su buože nušvilpė link įsibrovėlio. Šįkart šoninis smūgis. It katapultos sviedinys. Ganeris atšoko atgal praleisdamas priešininko ginklą pro šalį ir smogė pats. Iš viršaus per akmenžmogio ranką. Kardas pataikė visai šalia buožės rankenos susijungimo su akmenine galūne. Bet koks žmogus po tokio smūgio netektų plaštakos ir ginklo, tačiau šįkart ašmenys tiesiog atšoko. Ganeris sukando dantis. Į smūgį įdėta tiek jėgų, o vienintelis rezultatas – nutirpusi  jo paties ranka. Sargas mostelėjo savo buože atgal. Akrobatą išgelbėjo tik puiki reakcija. Geležinis rutulys praskriejo vos kelis centimetrus virš pritūpusio įsibrovėlio.
          Iš patalpos lubų sklindanti ryški šviesa pavertė kovos vietą makabriška cirko arena, priverčiančia Ganerį išnaudoti visus savo kūno galimybes ir sugebėjimus. Truko tik žiūrovų palaikymo ir susižavėjimo šūksnių. Vienintelė be cirkininko būtybė buvo visiškai nebyli, tyloje stengdama priploti jį it įkyrią musę. Tiesa sargą sunku buvo dėl tylumo kaltinti, galų gale jis net burnos neturėjo.
          Paprasti smūgiai įveikti šį monstrą tikrai nepadės, tik kardą sugadinsi. Reikėjo  kito plano, tačiau nieko doro į galvą Ganeriui nešovė. Magijos sukurtą padarą ir įveikti geriausia magijos pagalba, tačiau jis juk ne burtininkas, o ir jokio stebuklingo ginklo jis neturi. Nebent... Akrobatas žvilgtelėjo į kolonos viršų. Krištolinė pakyla ir Ksato kardas ant jos. Šansas, viltis, galimybė. Tik kaip pasiekti tos kolonos viršų?
        Ganeris pasileido bėgti. Šalin nuo jau vėl užsimojusio jį pritrėkšti sargo. Kuo didesnis atstumas tarp jų, tuo ramiau ir mintys aiškesnės. Patalpa per maža, kad jam pavyktu atsiplėšti saugesniu atstumu nuo savo naujojo akmeninio pažįstamo. Beliko tikėtis, kad tarp jų atsidūrusi juodo granito kolona kiek sulaikys persekiotoja. Cirkininkui dabar labiausiai reikėjo laiko. Pagalvoti ir sugalvoti.
          Patalpa vėl prisipildė besiridenančių riedulių garsais. Priešininkas taip  pat pajudėjo. Lėtai, neskubėdamas. Jo auka niekur nepradings. Anksčiau ar vėliau buožės smūgis pasieks vikrųjį vagį.
        Akrobato žvilgsnį prikaustė įdubos grindyse ir palei sienas sustumti daiktai. Sumaitoti metalo gabalai, kažkada buvę įvairiomis šarvų ar ginklų dalimis ir kaulai, jų nuolaužos, trupiniai. Jis jau ne pirmas,, sėkmės numylėtinis‘‘ prasibrovęs iki finišo šiuose požemiuose. Tiesa čia, šioje slėptuvėje, sėkmė apleisdavo visus, perduodama tiesiai į,, rūpestingo‘‘ vietos šeimininko rankas. Dabar atėjo jo eilė pajusti vietos svetingumą. Bėda buvo ta, kad toks rūpinimasis jo persona neįėjo į Ganerio planus. Jam tereikėjo užsiropšti į kolonos viršų ir kai ką nukniaukti tiesiai sargui iš panosės. Tiesa užlipti bus ir nelengva ir labai pavojinga, tačiau bent planą jis jau turėjo. Akrobatas nusirišo apsiaustą ir jį numetė šonan, iš paskos nuskriejo ir kardas. Ginklas nubarškėjo akmeninėmis grindis ir netrukus sustingo šalia savo likimo draugų. Ganeriui reikėjo viso jo vikrumo ir judesių laisvumo. Kardas šiuo metu buvo tik nereikalingas balastas. Beliko sulaukti svarbiausios jo plano dalies ir ilgai laukti neprireikė.

                                        ------------------------------------

        Ganeris ramiai atsistojo. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Jis parodys akmeninei makaulei, ką sugeba Rokos Braputo cirko trupės narys arba prisijungs prie kitų nelaimėlių, besistengdamas.
          Ksato kardo sargas vėl visa savo milžiniško akmeninio kūno mase palinko virš savo priešininko. Buožė pakilo aukštyn dar vienam triuškinamam smūgiui. Ganerio vaizduotė galvoje nupiešė tokio smūgio padarinius jo kūnui. Visiškai suplota galva su į kūną sulindusiu kaklu. Aplink nukritusi lavoną jūra kraujo, su kaulų, plaukų, odos ir smegenų salelėmis. Neišlikę net akys išsiliejusios skystoje raudonoje kraujo košėje. Akrobatas pajuto kaip šiurpuliai perbėgo nugarą, tačiau toliau stovėjo ir laukė. Instinktai tiesiog siautėjo jo viduje. Raumenys įsitempė laukdami signalo veikti.
          Akmenžmogis smogė. Buožė milžiniška jėga nusileido žemyn, tačiau akmeninio padaro nelaimei per lėtai, kad rastų smūgio vietoje Ganerį. Akrobatas persivertė atgal. Tik tam, kad sargo ginklui vėl sugurinus juodo marmuro grindis, pulti į priekį. Laikas svarbiausiam per visa jo kaip cirko artisto gyvenimą triukui. Aplink buožę dar nenusileido juodos marmuro dulkės ir skeveldros, o Ganeris jau peršoko per priešininko ginklą. Dar vienas šuolis ir akrobatas vikriai it voverė pajudėjo aukštyn pačiu sargu. Iš pradžių ranka, paskui atsidūrė ant sargo pečių. Beliko galva - akmeninė, beveidė ir bejausmė makaulė . Nuo jos Ganeriui turėjo užtekti šuolio aukščio pasiekti kolonos viršų ir būtent tada viskas vos nesibaigė kritimu žemyn.
            Sargas buvo lėtas, gal dėl to, kad akmeninis, gal tiesiog nerangus it girtas vėžlys, bet net jo sraigės greičio refleksai galų gale suveikė. Tarsi po akrobatu būtų staiga prasidėjęs žemės drebėjimas. Ganeris pavojingai susvyravo. Rankos sumosavo lyg tikėdamos ore rasti nematomą atramą. Ant kūno patogus ir nevaržantis judesių triko, bet batai tiko nebent pasipuikuoti miesto gatvėse. Tik daugelio metų patirtis cirke padėjo jam išsilaikyti ant priešininko pečių ir žengus paskutinį žingsnį ant viršugalvio atsispirti šuoliui.
          Permatoma kolonos viršūnė buvo šalta ir slidi it išskobta iš visiškai skaidraus ledo. Ganeris pritūpė ant jos stengdamasis nenuslysti žemyn. Rankos tarsi pačios įsikibo į iš pakylos styrančio kardo rankeną. Akrobato kūną pervėrė vos juntamas virpulys. Kardas budo iš daugelį amžių trukusio miego. Tai atrodė neįtikima, nesąmonė, absurdas, bet Ganeris galėjo duoti nukirsti galvą, kad tai visiška tiesa. Garsusis Ksato kardas nebuvo tik gero plieno gabalas, nagingo kalvio paverstas ginklu. Kažkas jo viduje slėpėsi, gyveno ir kantriai laukė. Tik ar laukė jo, klajojančio cirkininko, šiąnakt praradusio visus draugus, štai kur klausimas ir atsakymo reikia jau dabar. Akmeninis monstras nukreipė savo dėmesį į kolonos viršūnę su šokliuoju priešininku ant jos. Iš pradžių tiesiog stebėjo pakreipęs savo beveidę akmens galvą aukštyn. Matyt per visą savo egzistavimo šios slėptuvės sargu laiką, ilgus šimtmečius akmeninių urvų viduje, jam pirmą kartą pakliuvo taip keistai besielgiantis įsibrovėlis. Galų gale akmeninis apsisprendė. Vėl smūgis. Ganeris truputį pasilenkė ir geležinė buožės galva praskriejo gerokai virš jo. Atrodo sargas bijojo užkliudyti koloną ir jos viršūnę su kardu. Jis buvo sukurtas juos saugoti, o ne sukulti į gabalus savo galingais smūgiais.
            Tik ta sėkmė Ganeri amžinai nelydės, kažkurią akimirką akmeninė makaulė prisitaikys geriau ir eiliniu savo monstriško dydžio ginklo mostelėjimu nutvos jį žemyn. Reikia dingti iš šios slidžios miniatiūrinės aikštelės kuo greičiau ir  žinoma, nepamiršti Ksato kardo. Ganeris įsiręžė ir trūktelėjo kardą aukštyn iš permatomos medžiagos gniaužtų. Geležtė išsitraukė neįtikėtinai lengvai, tarsi iš patižusio saulėkaitoje sviesto. Tą pačią akimirką patalpoje pasigirdo sausas, akmens į akmenį trynimosi garsas. Pažįstamas ir neseniai girdėtas. Durys. Akrobatas greitai žvilgtelėjo į tą pusę, iš kurios pateko čia. Jis nesuklydo. Ksato kardui patekus į jo rankas, slėptuvės durys atsivėrė. Kelias atviras. Dabar beliko nusigauti žemyn ir sprukti. Jau toks įprastas jam šią naktį veiksmas – nešti kiek įkerta kudašių, tačiau vis dar toks pat nemalonus ir keliantis šiurpulį. Sargui kardo ištraukimas įspūdžio nepadarė. Jo dešinioji galūnė vėl kilo aukštyn smūgiui, o Ganeris jau paruošė dar vieną triuką akmengalviui. Vienu judesiu akrobatas įkišo naująjį savo ginklą į makštis prie diržo. Senasis kardas dabar jau visam laikui prisijungė prie ant grindų dūlančių gelžgalių kolekcijos.
          Šį kartą akmeninis monstras nusitaikė tiksliau. Geležinė buožė skriejo tiesiai į įžūlų vagi, bet ir vėl lėtai, nerangiai. Su tokiu greičiu absoliučiai beviltiškas kovotojas, tačiau akmeninis kūnas, jėga ir masė darė jį neįveikiamą paprastam kariui. Ganeris išlaukė tinkamos akimirkos ir pašoko aukštyn. Buožei nieko nekliudžius praskriejus pro apačią, nusileidęs ant kolonos akrobatas šoko į priekį, įkandin jos. Po akimirkos rankos tvirtai įsikabino į akmengalvio geležinę ginklo rankeną. Buožė pabaigė smūgio lanką ir ėmė leistis žemyn. Su visu netikėtai atsiradusiu ant jos keleiviu. Nespėjo sargas sureaguoti į pasikeitusią situaciją, o Ganeris jau nušoko ant grindų ir iškart pasileido atvirų durų link. Jo laimikis daužėsi į dešinę šlaunį. Jam pavyko tai, ko taip troško visi šiame požemyje dūlantys skeletai. Daugybė didvyrių karių ir galingų burtininkų atsisveikino su savo brangiomis gyvybėmis, siekdami šio metalo gabalo, o jis atiteko paprastam klajojančiam artistui. Kartais vietoj kovos ir magijos, geriau pats paprasčiausias bailus pabėgimas. Ir kailis sveikas ir grobis rankose.
          Pirmi žingsniai tyloje, tačiau po to patalpa prisipildė dundesio. Sargas. Sureagavo ir pajudėjo iš paskos. Vėl gaudynės, su norinčia iššokti iš krūtinės širdimi ir iki galo įtemptais kojų raumenimis. Ir vis dar drėgnais batais. Ganeris tiesiu taikymu it strėlė skriejo link taip trokštamo stačiakampio. Kas žino, gal tos durys atsidarė laikinai ir staiga ims ir užsivers jam prieš nosį. Beliks tada keikti save, kad bėgo per lėtai. Keikti ir vėl susitikti akis į akį su apgauta du kartus akmenine makaule ir jos sunkia geležine,, ranka‘‘.
          Dideli milžino sargo žingsniai leido jam priartėti prie Ganerio, tačiau ir durų stačiakampis buvo jau visai šalia. Paskutinius metrus akrobatas nenubėgo, o nušoko it koks iš baimės drebantis kiškis. Toks jis ir buvo – išsigandęs, laukiantis bet kurią akimirką geležinio rutulio smūgio ir kartu besinešantis savyje viltį, kad pavyks išsisukti trečią ir galutinį kartą nuo akmeninio monstro.
        Kertant durų slenkstį prieš Ganerį iššoko tamsi figūra, užstodama kelią. Laiko išsitraukti ginklo nebebuvo, todėl cirkininkas pasinaudojo jį Resoje bandžiusio užpulti nakties klajūno taktika. Tiesiog šoko ištiestomis į priekį rankomis. Niekas dabar nesulaikys jo, kai tikslas taip arti. Smūgis buvo toks vykęs ir netikėtas, kad priešais pasirodžiusi figūra išsitiesė ant grindų. Ganeris irgi nuvirto tiesiai ant tysančio apačioje žmogaus, tačiau svarbiausia jis jau už sargo buveinės ribų.