Prisiminus šv Augustino Dievą

Mano saldžiausiasis Dievas dvelkteli
perregimo kovo rūko neapdirbtu sidabru,
kad jo grynuoliai netikėtai įkristų man
į neblėstančią sielos skrynelę, ir, giliai
įkvėpęs drėgno ankstyvo pavasario oro,
aš prisipildyčiau pakylėtumo: palankios
būsenos didingiems dalykams pajusti.

Rega slysta aptirpusiais sniegynais,
atsispindinčiais beržynų tošies matiniame
baltume ir tolimas miškas švelniai švyti
daiktų paviršiaus, nurodančio į tikrovės gelmę, 
nenusakomybe, pakuždančia man išganingai:
paslaptis čia pat, tik tu įsigudrinai jos neįžvelgti,
žiūrėdamas aiškybę įpratusiomis regėti akimis.

Kovo vidurio barokas, mąslus ir toks skirtingas
nuo vidurvasario gaivalų kunkuliavimo karštą
liepos dieną, skleidžiasi rūko vandenyne,
kuriame skendi pasaulio daiktai, ir, įžvelgęs tai,
tuoj pat susimąstau apie Šv. Augustino Dievą,
kuris Jį įsivaizdavo kaip vandenyną su jo vidury
plūduriuojančia mūsų pasaulio kempine.

Rūko sudrėkintas užrašų knygutės puslapis,
į kurį šį eilėraštį rašau, įkvėptas kovo vakaro,
tai boluojantis su besiliejančiu rašalu liudininkas,
kad ošiantis ir protą raminantis Dievo vandenynas,
priėmęs kovo darganos formą, manęs neapleido.
Ir mano gyvenimas – tai laivelis begaliniuose
vandenyse, virš bedugnės laviruojantis tarp uolų.