Pyktis

Niekada nerūpėjo ką man sakėt jūs.
Neklausiau ar mėgstat ar smerkiat jūs.

Aš teigiau, neigiau, kovojau buvau atkaklus..

Gal man reikia skaityti, mastyti, galvoti, kad supraščiau.

Gal reikia pykti, rėkti, jog net savo gyvą sielą užkaščiau.

Nesuprastas, atstumtas, pažemintas savo pragariškos svajonės.
Ir viskas tik tam, kad įpraščiau prie blogio..

Neigiama, juoda esanti mano rankose viltis..

Jūs man kirtot per kojas, griovėt, mušėt, bet aš vistiek atsistojau.

Man net melavo.
Buvo, kad juokėsi, tyčiojosi tie kurie mano širdyje buvo vadinami dievais.

O mano angelas.
Tos mergaitės garbanotais plaukais rankos..
Dėjau aš ant jos!
Širdį drąskė, plėšė, kol galų gale sudaužė.

1 prieš vieną su likimu..
Bet kodėl vėl trenki per kelius?
Kur sąžininga kova?
Kur tu?
Kodėl visą laiką laimi kitas?
Kodėl visada kenčia mano venos?
Taškosi kraujas pro mano delnus.
Dešimtys raminamų tablečių ir kam?
Dėl ko turiu tas ašaras ryti?
Kodėl turiu sirgti, kentėti..

Pasaulio nekenčiu, dievo.
Esamo tikėjimo juo.
Jaigu tik kasnors manim galėtų patikėti..
Prisiminti..
Kai buvau geras, nesuluošintas, nesutryptas.

Ir visą laiką tik įsivaizduojamo ilgesio mintys.
štai jum ir pyktis!!!