skiriu buvusiam laikui

palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi pasaulyje

jei tai, ką išsinešei,
pirmosios tavo priskintos avietės
tada ant lūpų raudonai pasrūva
oro uoste vieniši žmonės nuolatos
iš skausmo suturi save
skrydžiui
stebiu sulūžtančius dalimis
suskambančius krikštolu ir
stipriai apkabinu langą pro kurį
visi lėktuvai palaiminti išskrenda
nes kažkur kažkas gali būti
kad laukia