Ištiesk rankas, užmerk akis
Tai dovana delnan nulijus
Šlamučiais kvepiančiais...
Ir toks skaidrumas
Tarytum sparno bitės,
Kada pailsus parneša mano
Saldumą liepų...
Sumerk akis, ant lūpų atsikvėpti
Nutūpęs vakaras. Tik dovana.
Manęs truputis.
Pameni? Kada nutilęs
Alsavo samanom į veidą
Mėnulio pilnatį pražilusią?
Ir brėkštą vakaro krauju pasruvusią
Įpylė ežeran kaip sopulį
Ir išdalino vargstantiems kaip duoną
kasdieninę.
Tai dovana. . .