Spauda iškilmingai skelbia: - Kazimiera prabudo.... Ir kaipgi neprabusi kai į Vilnių iš visų pakampių, miesto gatvėmis traukiantys baudžiauninkai sukelia tokį erzelį. Darda po vežimų ratais akmeninis grindinys, tykša į šalis paskutiniai su druska susimaišę žiemos purslai. Nedaug kur ir belikę to pajuodusio nuo miesto oro sniego. Juk ir tą patį, išilgais liežuviais, tįsantį mugės pašaliuose savo šlapimu pribaigs Kazimiere įsilinksminę žemaičiai. Gi Samogitams duota valia siausti tris dienas sostinėje, jų dienos šįmet - paskelbtos. Tad ir girdi, kone kožnam, kampe – mužikiškai bylojant, grubi gi ta prasčiokų kalba. Stovi jie išdidžiai kaip povai ar karčiosios butelį apstoję, ar žemaitišką blyną ragaudami.
-Dyvų, dyvai, žemaitiškas blynas, - stebisi jie pirmą kartą tokį regėdami. Ne, nerasi tokių su mėsos įdaru ten - Kretingos, Plungės ir Skuodo trikampyje ir iš kur žinot prasčiokui, jog tokių ant kiekvieno sostinės kampo esančioje valgykloje ar Knaipėje esama. Tad moka nesidrovėdami ir negailėdami už tokį didį dyvą – pirmą kartą matomą, ir ne bet kur, o sostinėj. Ir ko čia stebėtis, gi taip pat dyvijosi ir istorijos propiesorius į Vilnių tik studijuot atvažiavęs.
Aišku nesnaudžia ir miestiečiai jau nuo pat ryto užtvindydami sostinės gatves. Negi tūnosi tokią dieną tvankiame ir šilumos kainų iškamuotame butuke. Taip ir braunasi po keletą sykių pro dešromis, lašiniais, duona užgultus prekystalius, kvėpuoja pilnais plaučiais, tarsi siekdami kuo ilgiau užlaikyti tą seiles taškantį kvapą, dažnai gi pajausi tokį, kur kokioj maksimoj ar norfoj.
O ko daugiau ir benorėt, gi iš trikampio atsibeldęs prasčiokas užkėlęs tokią kainą, kad nori ne tik, kad kelionė atsipirktų, bet dar ir metams į priekį skatiko liktų. Negi velsies į ginčus su tokiu, paukščių kalba tekalbančiu. Dėl kainos derėsies, sunku suprasti – prasčioką. Taip, taip net spauda pratrūko – „Kaziuko mugė vilioja kvapais, bet ne kainom“.
Tad pakankamai prisikvėpavę, pilnais lašinių ir dešrų plaučiais, miestiečiai leidžiasi toliau, desertui, akeles į prasčiokų pramogų pasaulį paganyti. Ir ko gi čia tik nerasi, lininiai, medvilniniai kapišonai, autai, kepurės, pirštinės ir dar ko tik nori..
–Va, imk už desietka, - šiepiasi man samogitas iš po prekystalio traukdamas vilnonį prezervatyvą. Greitai nusisuku ir maunu šalin prie dar tirščiau susispietusio žmonių būrelio. Žiū čia ir senas driaugas – Kipsas su fotoaparatu įnikęs pyškina mužiką demonstruojanti spragilo veikimo subtilybes.
-Va kaip reikia su bobom linksmintis, mirkteli man Kipsas, kurio nuotraukos jau sekantį pirmadienį atsidurs žymios sekso reikiamų parduotuvės, žaisliukų kataloge.
- Ką gi perkam spragilą, - mokam kiek prašo....
- Ponios ir ponai, dėmesio, siūlome naują, tačiau laiko išbandytą.....!