Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Būdami dar labai jauni, jie vaikščiodavo po kiemus aplink mokyklą. Rudenį tarp šlapių lapų, pavasarį, besislepiant po dėvėtų drabužių parduotuvių stogais, vasarą, deja, gyveno atskirus gyvenimus. Vis dėlto žiemą, susisukę į šilčiausius pasaulio kailinius, du storuliai vaikai mindžiodavo tūkstančius kartų eitus takus, šnekėjo apie gyvenimą, sukdavo ratus tarp daugiabučių, nerangiai, vos begalėdami kaklą pasukti į šonus. Mat prieš išeinant juos aprengdavo mokytoja. Užmaukšlindavo raštuotas kepures, šalikus surišdavo tvirtais mazgais, spynomis surakindavo it išbučiuodavo žvilgsniu it savus vaikus. Liepdavo per ilgai neužsibūti, negąsdinti tėvų, gyrė, kaip gražiai kartu jie atrodo.

Žodžius, kurių pasakyti neišdrįstų, ji paišydavo ant sniego su medžio šaka. Aiškino jam, kas yra draugystė, ką reiškia artimas žmogus, pasakojo, kokias istorijas skaitė. Jis, būdamas dešimties, troško būt psichologu. Jis aiškino jos manieras, interpretavo veiksmus ir gestus. Apsupti smėlio spalvos blokų iš visų pusių jie stovėjo it vidury amfiteatro. Nulaužta beržo šaka ji iškeverziojo žodį „mylimės“ ant švelnios vasario pusnies. Froidas nebyliai nurijo seiles, nerdįso balsu interpretuoti, tik laukė kito jos žingsnio. Nesusiprato, jog dabar buvo jo paties eilė. Ieškojo melsvų jos akių už rausvų skruostų, ieškojo paslėpto žvilgsnio, sukaito it vasaros vidury Atėnų centre. Galiausiai apėmė pajauta it būtų padaręs nuodėmę. Keista kaltė už pasaulį, laukiantį jo už smėlinų blokų, pajautė spaudimą tėvų, mokinių, mokytojų, lūkesčių ir tikėjimo. Išlemeno pora žodžių ir pabėgo į nedidelį butą vos už keliolikos metrų.

Gyveno netoli miesto centro. Žinoma, Vilnių čia tik suaugėliai matę tebuvo, trys kabakai ir senas knygynas – tai visa, kuo teko pasitenkinti ankstyvaisiais paauglystės metais. Niekas nė nesvajojo apie barus, kur groja roką ir gitaras kabina ant sienų. Kur padavėjos flirtuoja sunkiu žvilgsniu, o jų rankas ir krūtinę puošia spalvotos tatiuruotės. Kur voratinkliai kabo sienų kampuos, o žmonės vaikšto su odinėm striukėm. Jis nemanė, kad po dviejų bokalų sugebės rankose panešti dar tris, bet štai, stebuklas įvyko. Palaimintas atsainios blondinės prie baro šypsenos jis pakėlė tris stiklinius indus, kupinus tamsaus, duonos žievės spalvos alaus, ir nusinešė prie savo staliuko.

Tąvakar ji viliote viliojo jaunus berniukus. Susimetė koją ant kojos ir dešine ranka, atremta į stalą, prilaikė smulkutį smakrą. Šitaip išrietė šviesų kaklą, rusvi plaukai permesti gulėjo ant kairio peties, dešinys raktikaulis švytėjo blausia oda ir seksualiai pasislėpė po kraujo spalvos megztiniu. Kažakada turėjo tokios spalvos plaukus. Abejingu žvilgsniu klausėsi juodaplaukės draugės. Draugė išvažiuos po dviejų savaičių į Olandiją. Ten laukia geriausias pasaulyje gyvenimas, nuostabiausi žmonės, lengvas gyvenimo būdas ir draugės išsvajotas riteris. Galbūt penkiolika riterių. Froidas padavė jai alų pačiai pirmai, tikėjosi, gal išgėrus ims kalbėti mažiau. Psichologijos jis studijuoti nebenorėjo, žinoma, tačiau tik dėl to, kad pinigų norėjos daugiau. Vieni velniai žino kam.

Nei jis pirks prabangias mašinas, nei laikrodžius. Galbūt retkarčiais gėrimus. Tokius, kuriuos net ištuštinęs išsaugai butelį. Vienuolikmečiai vaikai jį suranda ir žaidžia butelį iš bučinių. Krykštauja, šypsosi, puoselėja savo erotines fantazijas ir vaidina suaugusius. Kai jis buvo jaunesnis, kartą kažkokia kekšė jį bandė suvilioti. Apsirengusi tigrine suknele šnekino saldžiu balsu, baisu buvo. Butelio su tokia nė už ką nežaistų, apskritai nežaistų. Šiaip nagrinėtų tolimos tetos namus, vaikščiotų iš vieno kambario į kitą, senoviškus daiktus stebėtų. Ieškoti vorų ir voratinklių, it archeologas nagrinėtų nedidelį butą, iki kol rastų rusvaplaukę žaidžiančią butelį. Vienuolikmečiai vaikai susiranda prabangius butelius, suka ratu, žiūri persikreipę kits į kitą ir po to bučiuojasi. Negražiai, pagalvojo jis. Supyko ant jos, norėjo tadien išgerti visą pasaulio alkoholį. Pirmąkart ir visiems laikams.

Tačiau kam tokios aukos. Klausytis draugės išpažinčių dar baisesnė kančia. Palaimintas Sizifas, kad jo akmuo nebuvo plepys. Nesigyrė, kokios gražios Olandijos merginos, kokie žmonės įdomūs, kokie išmonė. Knygų skaityti nebereikia, pats herojum tampi. Rusvaplaukė pasisakė tuoj grįšianti ir pakilo iki moterų kambario. Tamsūs džinsai išryškino ypatingas jos kojas. Paėjusi porą žingsnių vis dėlto atsisuko, ilgom blakstienom sumirksėjo. Gašliai, tačiau nebuvo kur dingti. Nušlavė aplinkinius staliukus ir pokalbius, muziką užtildė. Uždarė Froidą ir save į siaurą kambarį ir leido jam pasijaust ypatingam. Taip saldu, kad net kaltė apima, kuomet ji nusisuka. Jei būtų tuomet turėjęs merginą, būtų pasijutęs ją triskart išdavęs.

Galbūt su drauge susimesti vertėtų? Važiuoti kartu į Olandiją, ten juk nesninga. Ten žiema neprimena pasivaikščiojimų ir beržo šakų, ten gyvenimas pro kraštus bėga ir prašosi tik užmirštamas. Gyvenamas, kad tik stabdomas nebūtų. Draugė gyrė Amsterdamo aikštes, pasakojo, kaip seksualiai dviratininkai atrodo. Dievaži, Froidas niekad toks savim patenkintas nesijautė dar, visas pasaulis tik apie seksą tesisuka. It žmonės aplink alų gertų, vyną uostytų, it istorijas pasakotų, it gitaras ant sienų ir voratinklius ant kampų kabintų tik tam, kad sugult kokį vakarą galėtų. Nurengt vienas kitą ir pasijust trumpam ypatingais.

Ji grįžo. Nusileido kruvinąjį megztinį žemiau. Kartais Froidui atrodo, jog tai, kaip raktikauliai susijungia su kaklu ir šonkaulius skiriančiu kaulu, primena kryžių. Tačiau krikščioniškos prasmės tam suteikti nesinori. Velniai nematė, kas išvis čia per svarstymai. Kodėl taip nuobodu tokį vakarą? Rusvaplaukė paklasuė, kaip jam sekasi piešti. Sekasi kaip sekės anksčiau, nejau pozuoti užsigeidė? Banguojančiai. Tu supranti, reikia pokyčių, kad galėtum kurti. Bet neatrodė, kad ji suprato. Pokyčių? Nuleido smakrą ir pasuko veidą kampu. Kažin ji tyčia taip? Na taip, pokyčių, kai suartėji su naujais žmonėmis, kai sentimentai nauji sielą apima. Nuryjusi šaltą alų ji palinksėjo galva. Nė velnio nesuprato.

Vien todėl, jog nežinojo, kas yra artuma ir sentimentai. Gyveno tik suartėjimu ir vaidyba. Kai jam buvo dvylika, ji susirado pirmą vaikiną. O, jei būčiau tada pasirinkus tave! Girdėjo Froidas po to tą frazę tiek kartų, kad sienas tais žodžiais nusiklijavo. Tapetai luposi, perdėm kukliai tepti buvo nuoširdumu. Tas stuobrys su ja nei vaikščiojo, nei paišė ant sniego. Vasarą pasodindavo kokiam stadijone ir liepė žiūrėt, kaip pats žaidžia krepšinį be marškinėlių. Froidas nė karto jų žiemą nematė. Kažin, ar tebesnigo stambiais kasniais lauke... Baras slėpės giliai rusy, it trokšdamas pradingt kuo toliau nuo pasaulio, nuo civilizacijos.

Draugė pasiūlė parūkyti. Rusvaplaukė atsisakė, pasakė, jog meta. Jis vos neišspjovė šalto gurkšnio jai tiesiai ant veido. Vos neužspringo tamsiom putom čia pat, palei pat jos ypatingas kojas. Metė? Ką dar pasakys? Praeis dvi dienos, surukys po pakelį per dieną, po du. Iš užsienio veš pakelius, brazilišką tabaką, cigarus rūkys. Visas pasaulio cigaretes vos per akimirksnį. Meta ji. Kartu gerklėj pasidarė, linktelėjo draugei, jog palydės ją iki vidinio kiemo. Nuryjo kartumą sausom seilėm, atsistojo ir buvo jau beeinąs. Tačiau rusvaplaukė, laikiusi dešinę ranką nukarusią, nežymiai pajudino pirštų galus. Taip, kad vos vos nagais užkliudytų jo šlaunį trumpam momentui tyliai praeinant. Niekas daugiau to nematė, net Dievas tuomet sumirksėjo. Švelnus kutenimas perbėgo kojos plaukais. Kartumas persimetė į šlaunį.

Lauke snigti nustojo. Stačiu kampu susijungė aukštos, pilkos sienos, o retus langus dengė storos aprūdijusios grotos. It į narvą iš kitos pusės juos uždarė geležinė tvora. Stambius kvadratus padengusios tylėjo trapios snaigės, priminė pūkus, kurių prikimšta šią žiemą buvo jo striukė. Nusivilkus ją namie, bibliotekoj ar užsinorėjus kavos, smulkutės snaigės padengdavo rankas ir nugarą.

Draugė rūkė bene stipriausias cigaretes, kurias gali rasti mieste. Cigaretę išsitraukusi iš burnos užversdavo riešą ir laikydavo delną prie pat savo veido. Vaiduokliški dūmai klaidžiojo tarp tamsių jos plaukų, draugė veidą puošė abejinga veido išraiška, mat ji jautėsi velniškai graži. Kalbėjo apie tabako rūšis, pypkes, kaljanus. Kūrė ateities planus Amsterdame, dievaži, kokius absurdiškus. Kartumas ėmė kauptis apie Froido akis ir jam ėmė skaudėti galvą, tegu imtų ir išpyškintų tiesiai šviesiai, jog tik žolės rūkyt ten tevažiuoja. Norėjosi numesti magiškąjį apsiaustą, nuvalyti pudrą nuo pasakų princesės ir parodyti ją pačią sau veidrody. Ne bjaurią ir ne šlykščią, o tikrą. Sąmoningai nuoširdžią, trinančią rūkalus tarp pirštų it davatka trina rožančių ir besimeldžiančią ateities svajonėms.

Jis prisiminė, kai pirmąkart pamatė rusvaplaukę, rūkančią žolę. Kitos draugės gimtadieny vaikščiojo iš kambario į kambarį, girtas kalbino žmones, bet kaskart nusivylęs, mat rasdavo juos dar girtesnius, toliau ieškojo pramogų tarp trankios muzikos ir spalvotų šviesų, bjauriuose nedideliuose kambarėliuose. Viename tokių aptiko ją sėdinčią ant žemės. Atrėmusią sunkią galvą į sieną, užvertusią išbalusį veidą ir užmerkusią dideles akis. Žalios languotos kelnės pasibaigė ties blyškiomis čiurnomis, basos jos pėdos trukčiojo į muzikos taktą ir jis suvokė, jog viduj ji nesijaučia taip baisiai kaip iš karto atrodo. Lėtai išpūtė dūmus, lėtai juos išpūtė draugė baro kieme, šalia apsnigtos geležinės tvoros ir nukratė pelenus. Su rusvaplauke jie tąkart pasibučiavo vieną pirmųjų kartų. Buvo lauke, po keturias planetas kiekvienam sukosi aplink galvą – tiek jie buvo apsvaigę. Kalbėjo fragmentiškai, filosofiniais teiginiais pateisino tai, ką žada atlikti, mat nieko gėdingo nėra instinktų išlaisvinime. Taip gimsta metafizinė laisvė, taip miršta priklausomybė nuo socialinių kanonų, paremtų ne racionalumu ir logika, o vertybių stagnacija. Išdėję konservatorišką intymumą į šuns dienas prisiglaudė kuo arčiau, šalta buvo kaip ir vidiniam baro kiemely. Pasislėpė kits kito glėby, kuris galiausiai virto Everesto viršūne, Titaniko priekiu, Atlantidos miestu, jo ir jos namais bei visom iki pat paskutinės Giesmių giesmės eilutėmis.

Po to Froidas šlapintis užsinorėjo. Nebuvo, kur dingti, draugę paliko lauke, mat ši kažkokių pažįstamų susirado ir nuėjo į baro tualetą. Deja, ne pačiu tinkamiausiu laiku. Prie aukštų medinių durų, padengtų atsilupusiais mėlynais dažais, stovėjo keliolikos vyrų eilė. Galbūt ir dar daugiau, jis tingėjo skaičiuoti. Kiekvienas skirtingas. Tai sportiškas, tai beretę nešiojantis, tai cigaretę už ausies užsikišęs, tai mažut mažutėlis, neramiai vietoj trypiantis. Tai moteriškai pasidažęs, tai bicepsus milžiniškus užsiauginęs, buvo toks, kur šoko, niekaip vietoj nustovėt negalėjo. Visi iki vieno su ja kažkada susitikinėjo, visiems ji atidavė po dalį savęs. Visus iki vieno jis žinojo, iš kiekvieno ji pasiemė įkvėpimo, idėjų, planų ir flirto sugebėjimų. Išmoko kitaip gyvenimą vertinti, naujų sporto šakų išmoko, pildė moterišką taurę be perstojo.

Nusišlapinęs jis nukratė savo pasididžiavimą. Nenorėdamas pirštais paliest rankenėlės, riešu nuleido vandenį ir nuėjo nusiplauti rankų. Veidrody pasižiūrėjo į barzdotą Froido veidą. Viršugalvy švytėjo plikė, reti plaukai dengė jo ausis. Raukšlių perdėm daug lyg ir nebuvo, nosis ir skruostai – nesuglebę, tik susiraukęs kažko taip piktai. Pasikasė vešlią barzdą, baltesnę nei sniegas lauke. Kartumas apėmė smakrą. Pasikasė darkart, stipriau, dar stipriau, skaudėti šiek tiek ėmė. Iki kol pūkai į kriauklę tuolete byrėti pradėjo. Tobulo baltumo snaigėm nusišėrė barzda ir nejauku pasidarė. Taip ir visą gyvenimą iššvaistyti galima, pamesto seksualumo beieškant.

Froidas priėjo prie barmenės, kuri šypsojosi taip, kad kojos linko. Pasakė, kad ji kaip ir kas vakarą atrodo pritrenkiamai ir išėjo laukan. Užsisegė striukę, susirišo ir užsiveržė šaliką, spyną užrakino ir pasimuistė, keistas šaltis kažko apėmė. Eidamas link namų praėjo pradinę mokyklą, siauras, silpnai teapšviestas gatveles. Snaigės, padengusios beržų šakas it dulkės seną antivakariatą, tylėjo.

Po keleto savaičių jie susitiko bibliotekoj. Jis teisinosi, jog reikia daug mokytis, jog nori gauti stipendiją. Ji pasiūlė jam keletą knygų, jis pažadėjo jas pasiimti. Ji paklasuė, kaip sekėsi jos pačios draugei, ar gera gyventi Olandijoj. Jis sakė, kad ji išvažiavo į Vilnių ir gyvena bendrabuty. Rusvaplaukė susirišo ilgus plaukus į stambų kuodą ir tarė, beistikinti jį dar kada pamatyti. Tačiau Froidas grįžo namo ir vėmė tris kartus. Balta bjauria mase, visai kaip nėščia moteris. Pylė tirštą šviesią košelę giliai iš savo gerklės, bandė nuplauti tai, kas nenuplaunama, bandė patapti kitu žmogumi. Galiausiai pavyks jam, visi, laikui atėjus, išsiblaivo ir praregi skairdiom akim.

Gaila tik dėl to, jog remdamasis alkūnėm į tualeto dangtį ir delnais laikydamas it pats Sizifo akmuo sunkią galvą jis susimąstė. Galbūt laisvė slypi, išlaisvinant isntinktus. Galbūt gyvenimo turtingumas atsiskleidžia svaiginant save froidiškumu, svarbu tik neišblaivėt niekada. Susimąstė ir paleido tirštą „šliauką“ į klozetą. Niekur jis nebegrįš.
2012-03-04 21:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-05 02:25
Laukinė Obelis
Ar tik nebus, kad autorius pats ištuština "tris stiklinius indus, kupinus tamsaus, duonos žievės spalvos alaus" ir tada puola rašyti ant servetėlių, o kitą rytą atsikėlęs nebesusigaudo, kas ir kaip. Jei taip, patarčiau štai ką: blaivas nerašykite, nes bus per daug nuobodu, bet gal vieno užtektų, a? Tada gal pavyks parodyti tikrovę "ne bjaurią ir ne šlykščią, o tikrą".

O jei rimtai, pradžia, apie vaikus - nuostabi. Jeigu visas tekstas būtų tokiame lygyje, kas gi beliktų - nebent palaimingai atsidusti.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą