(E)migracija

Būna dienų, kai norisi pasitraukti, - ne, nepulkit skambinti pagalbos telefonais į modernias stotis, - ne iš gyvenimo, veikiau iš savo įprastos aplinkos.  Lietuvos  sparnuočiai ir tie gyvena oriai – žiemai atėjus išskrenda į šiltuosius kraštus. Bent jau sparnuočių elitas. Lieka visokie runkeliai, kaip antai: balandžiai ir varnos visokios, amžinai alkani, landūs, triukšmingi, norintys nemokamo maitinimo ir kitokių pašalpų. Mokykimės iš gamtos. Parskrenda, lizduose euroremontą pasidaro, vaikų prisiperi, lietuviškomis gėrybėmis pripeni ir  vėl mokina skristi už jūrų marių (atsiprašau ornitologų ir biologijos žinovų mėgėjų, rašau tik siekdama retorinio efekto, galbūt ir netiksliai nusakiau paukščių migracijos amplitudę). Ir taip jau nuo Donelaičio laikų apdainuojamas tas sparnuočių  gyvenimo būdas, nedejuojant, dėl protų nutekėjimo, kad jie savo dainomis linksmina užjūrio gyventojus, nekuriant planų, kaip juos sugaudyti, uždaryti į narvus ir penėti bulvėmis bei kruopomis per žiemą, taip išsaugant nacinalinę tapatybę. Koks gi gandras nacionalinis paukštis, jei pusę metų mes jo nei girdime, nei matome. Nebent pasiligojusį vištų aptvare, kitų gandrų iš būrio išvarytą ar našliu tapusį. Puolam jį daryti TV žvaigžde, nors daug įdomiau, atiduos pagaliau Stankūnaitei mergaitę, ar dar neatiduos...  Ir būtinai kas nors interneto komentaruose apie auksinės spalvos stiliaus guru kojines pakvies važiuoti į kažkokį užkampį gelbėti įšalusių gulbių – kaip jos dar neprisitaikė prie mūsų aplinkos – mūsų elito moterims visai nešalta su basutėmis kaukšėti žiemos grindiniu, o mūsų runkeliams gera ir su žieminiais kroksais ant ledo...  Užjūrio princesės atsirado – narvan su vištomis kuo greičiau, bulvių su kombichorma  jau patiekta. 
Kadangi laikinai emigruoti su sparnuočiais visgi neteko, belieka laukti jų sugrįžtant. Skaipu nepabendrausi taip sakant. Juo labiau, kad muzikuos jie gyvai be fonogramos, neįprastose erdvėse ir visiškai veltui. Nereikės jų penėti kaip kokių kalakutų.  Jie neburnos, kad ne visiems užteko modernių inkilų. Susisuks sau ekologišką būstą su pagražinimais iš visokių atliekų – modernaus gyvenimo akcentais.  Smagiausia, kad jie savo gyvenimo būdo visiškai nenorės perduoti vietiniams. Galbūt koks varnėnas ir atims iš užsižiopsojusios vištos kątik iškapstytą slieką, tačiau niekad neteko matyti vieversio, tupinčio ant tų pačių vištų aptvaro ir sakančio joms pamokslą, kaip kokio Užkalnio.
Būna dienų, kai norisi gyventi kaip Biblijos paukšteliui – be pavydo, moralizavimų ir stereotipų. Jei esame tokie ėdrūs, kad Lietuva mūsų negali išmaitinti, ir tokie ištroškę įmantrių plunksnų, kad Lietuva negali jų suteikti, tai bent giedokime apie ją gražias dainas tiek už jūrų marių, tiek ant vištų aptvaro... Garsinkime savo drasią šalį, taip sakant, kurioje laukia euroremonto daugybė tuščių lizdų. Tik negalvokite, kad taip donelaitišku moralu atsilyginsiu už tai, jog skaitėte šį be didelių pastangų iškeptą tekstą. Būrams mužikams rekomenduoju paklausyti gyvai atliekamų pačių sparnuočių pavasarinių duetų bei vasaros chorų karų. Patobulinti muzikinę klausą, atbukusią nuo žieminio TV sezono.  Tada susikrauti fonogramas, įkurti dar vieną autorinių teisių gynimo asociaciją, sušokti seime burleską ir vykti užkariauti lietuvių bendruomenių savo talentu. Būna dienų, kai to norisi, gaila, kad aš ne naujoji pupytė, o peraugusi pupa, tvirtai apsivijusi vištų aptvaro statinį. Belieka laukti vieversio...