Drauglaiviai

Aštriausios tylos badė nemarias
širdies kertes kaip išgaląstos ietys,
kol išdrįsau paklausti užupietės –
kur plauksime, pažadinę marias?

Žvilgsniu ji man išpjovė raineles
ir, įsikibus mano delno, tarė:
- Link horizonto... - paslapčių notarė,
svajonpaukštė, kuri tikrai neles

baltų krituolių snaigių iš viršaus,
ar žemės bloškiančių saldybėn uogų.
Susapnavau ją angeliškai nuogą,
jos laukiau, ją radau ir jai piršaus.

Žvaigždynų sidabriniai auskarai –
mums kompasai, parodę kelią. Plaukėm
upeliais, jūromis, rugių palaukėm...
... laivais, kurių nebesugriaus karai.