Lopinėlis prie Duniškio

Būna gyvenime, kad sėdi ramiai ant sau skirto tam tikro ploto, ramu ir esi užtikrintas. žinai kur koją padėti, kur atsiremti, kur prigulti.
Vieną dieną viso tau skirto ploto nukerpama pusė. Ir kas belieka? Gali kojas nukabinti, žvelgti į pasaulio kraštą, gali galvą nunarinti žemyn ir žiūrėti kaip viskas sukasi iki pykinimo. Gali atsistoti  ir žvelgti į tolį, matydamas visas klaidas, kurias padarei praeity, visu lūkesčius, kurių tikėjaisi veltui (o gal ne), visus kelius, kuriais nuėjai ne ten. Dar gali prisėsti ir rymoti. Prisėsti ir rymoti. Tai, ką taip retai galima padaryti. o po to kiek apsigraibai ir suvoki, kad atsigulti jau negali, kad rasti vietos sau jau nebegali, nes nebėra kur, nes vietos tau per maža ir tu tik vienas esi ant to mažo mažo lopinėlio, kuris vadinamas t a v o  p l o t e l i u. Nes vietos tau gal ir niekur nebėra. Žiūri, galva narini, susiraitai, rymai, o kas - tu tiek begali. Matai visa aplinkui, tačiau ta trauka, kuri supranti, kad nebe taip lengvai įveikiama, kaip anksčiau.. paauglystėje: pabėgimu iš namų, cigaretės dūmu ar alkoholio lašu, tave įsiurbia. Įsiurbia į senamiesčio gaudesį ir kapų tylą, žemės šaltumą ir suprakaitavusių kūnų ritmą, kai priešintis nėra kur, kai trauktis nėra kur. Akimirką mąstai, kad tai - gyvenimas, o atsipeikėjęs- tuštuma. Ar daug gali nuveikti ant mažo ploto? Ar žmonės tau svarbu? Ar viskas tau svarbu? Ritiniesi ant mažos likusios dalies ir įtikinėji, kad nebėra, kur trauktis, bet optimizmas guldo jau ant menčių - yra blogiau.

ir mano rašymo stilius nepasikeitė nuo šeštos klasės.

Turiu vieną mėgiamų žaidimų.. kai aš guliu, o tava ranka nuslysta mano kelnaitėm, tu giliai kvėpuoji ir aš susitapinu su tavuoju kvėpavimu, vis giliau ir giliau ir mes pamažu užmiegam. Akimirka prieš užmigimą yra laimingiausia mano būsena gyvenime, kai aš žinau, tai trunka tik akimirką: tu nieko blogo nesi padaręs, viska ką esi - nesvarbu, aš būnu laiminga ir nutola pasaulio rūpesčiai, kasdienybės smulkmenos, suvaržymai, nerimas, ilgesys ir skausmas, netektys ir lūkesčiai, viskas lieka tik po maža antklode, po kuria kasnakt salta, nes katinai visas kitas apmyžo, o tai, kas liko yra tik čia, yra tikra ir ramiausia tai, ką galiu gauti iš viso gyvenimo. Nublanksta žodžiai ir sapnai, praeities ir ateities nerimas. Kai seniai, paauglystėje, skaičiau selindžerio „rugiuose prie bedugnės“, kaip ir daugelis paauglių pagalvojau, kad jo p a p r a s t a s troškimas yra nuostabus, vėliau - naivus, dar vėliau -galbūt beprasmis. Dabar suprantu, kad viskas, ko norėčiau gyvenime tėra gulėti po antklode ir jausti tavo ranką, kūną ties nugara ir alsavimą. tai ne meilė, tai nesusiję su meile. Tai ramybė, tai harmonija, kurią kartais tegaliu pajusti. Tai begalinis troškimas, ne, tai begalinė viltis. O galbūt tiesiog rymojimas, saugumas, bendravimas su nakčia ir tyla. Nušvitimas.