Rašyk
Eilės (76996)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10756)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 258 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Simona pasitaisė rankinės, kurioje buvo dažų tūbelės, paletės ir teptukai, diržą, nuo svorio vis labiau įsirėžiantį į petį. Stipriau prie šlaunies prispaudė slystantį iš rankos molbertą. Stabtelėjo, pasisuko ir nužvelgė po kojomis besidriekiančią žalumą. Medvėgalis. Nuostabu...
    Akimis glostė žolynus, įkandin šėliojančio vėjo žvilgsniu klaidžiojo medžių viršūnėmis. Kvėpavo, alsavo, traukė į save tvyrančią dienoje harmoniją. „Štai čia – toji palaima“.
    Krepšys su sunkia našta bumbtelėjo žemėn. Mergina užsitraukė nukritusią palaidinės petnešėlę, krestelėjo galvą. Nuogais pečiais nuvilnijo auksinėmis bangomis žvilgantys plaukai. „Ateik, ateik, ateik... “ Net caktelėjo liežuviu nuo besismelkiančios artėjančios palaimos nuojautos.
    – Ar leisite jums padėti? – laukimą nutraukė kimus balsas.
    – Ne! – pyktelėjo.
    – Ačiū, ne, – jau švelniau tarstelėjo dėbtelėjusi į pusamžį vyriškį.
    – O vis dėlto? – įkyriai tiriančiomis akimis įsispitrijo nepažįstamasis. – Jūs čia – viena?
    „Velniava. Ko jam? “ – susiraukė Simona.
    – Mes čia dviese, o su jumis – trise! Ir šiaip, mūsų daug! – atkirto.
    – Simonas, aš esu Simonas, – prisistatė įkyruolis, nesidrovėdamas atvirai besigėrinčiu žvilgsniu varstyti merginos veidą, ir smalsuoliu balsu paklausė: – O kur gi jūsų bendrakeleivis?
    – Bendrakeleivė, – pataisė ji. – Čia pat, netoliese.
    – Kuo tu vardu, smarkuole? – šyptelėjo.
    „Simpatiškas“ – pamanė sau ir skubiai atsakė:
    – Simona.
    – Hm... – teišspaudė Simonas, nerangiai imdamas krepšį po to, kai gavo jos galvos linktelėjimu nebylų sutikimą.
    Nejaukioje tyloje, vienas šalia kito savo mintyse paskendę, cvirpiančių žiogų  beklausydami, jiedu pasiekė kalno viršūnę.
    – O ho ho ho! – šūktelėjo mergina paspartinusi žingsnį.
    – Mes pasiekėme dangaus kraštą! Sėdėsime nuleidę kojas ir smilgomis baksnosim debesis! – rėkė ji visu balsu, kaip jai atrodė, likusiems žemai.
    – Simonai, ar žinai kodėl čia taip gražu? – priėjo prie vaikiškai nuoširdžiu jos džiugesiu nustebinto naujojo draugo.
    – Taip, žinau.
    – Pasakysi?
    – Žinoma. O galbūt tu ir pati suprasi.
    – Gerai, – pastačiusi, jos manymu, tinkamoje vietoje molbertą, ėmėsi ruošti dažus.
    – Beje, gali likti. Netrukdysi.
    Simonas įsitaisė netoliese, tiesiog ant žolės. „Ji žavinga. Ji tokia kaip Milda. Vėjavaikė. Žaismingai kandi“– kramsnojo rugpjūčio parusvintą smilgą ir atidžiai stebėjo pirmuosius potėpius  teptuku ant drobės braukiančią merginą.
    Užkrentančių plaukų atmetime, plaštakos pakėlime, lėtame galvos pasukime, kiekviename jos judesyje jis vis labiau įžvelgė tą, kurią manė atgimusią joje, Simonoje. Viskas pažįstama, artima. Balsas, odos blyškumas, vario auksinės garbanos, akių mėlis.
    – Tu čia pirmą kartą?
    – Simona! – šūktelėjo garsiau, supratęs, jog, panirusi į atspalvių ieškojimą, ji nelabai ką tegirdi.
    Pagaliau mergina atsitraukė nuo molberto ir prikaustytu prie drobės žvilgsniu, apgraibomis suradusi skudurėlį, nušluostė teptuką. Lyg pabusdama iš gilaus miego, didelėmis pastangomis atplėšė nuo kūrinio akis  ir įsistebeilijo į vyriškį.
    – Ar ką sakei?
    Priėjo ir klestelėjo šalia jo. Pasibruko vėjo plaikstomą šilko sijoną, pritraukė prie smakro kelius. Ilgomis rankomis juos apkabino. Priglaudė save prie savęs...
    – Žinai, – pradėjo ji pašnabždomis, – niekada čia nebuvau. Bet, rodos, esu buvusi tūkstančius kartų.
    – Aš atvažiavau pas ją, – ūmiai garsiai ištarė.
    – Savo bendrakeleivę? Kurios dar nemačiau?
    – Tu jos niekada nepamatysi. Nebe... Simonai, mano mama. Ji mirusi, – skubiai paaiškina ir tęsia: – Milda. Kaip keista, jos vardas reiškia meilės deivę. Ji man pasakojo apie šias vietas.
    – Atvykau pažinti jos palaimos. Ir pačioje pradžioje tu sutrukdei! – priekaištu dribtelėjo jo pusėn.
    – Tu panaši į Mildą. Labai. Net ir tada, kai pyksti.
Simona sukluso.
    – Ką? – papurtė galvą.
    Minčių karuselė sukosi žaibiškai. Mergina net nepastebėjo, kaip jiedu susikibę rankomis nusileido žemyn ir pasiekė miestelį.
    – Mama sakė tik čia pajutusi palaimą. Patyrusi meilę. Išdavystę, – tyliai pavargusiu balsu kuždėjo.
    – Mylėjau Mildą. Tai ji žinojo, – tepasakė pusamžis naujasis Simonos draugas.
    Vakaras ilgėjančiais šešėliais tįso  miestelio grindiniu. Jaukūs vienaaukščiai nameliai gaubstėsi sutemomis.
    Vyriškis sustojo. Paleido merginos ranką, suėmė ją už pečių ir atgręžė veidu vieno į prieblandą benugrimztančio namo pusėn. Simona atlošė galvą, sruoga sukutendama Simonui smakrą:
    – Kas?
    – Jame gyveno tavo tėvas.
    – Jame Milda užrakino vienintelę, jos manymu, tobulą meilę. Įkalino palaimą.
2012-02-29 10:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-26 16:13
Galakto akis
Oj...turėsiu prisijungti su kitu, kad galėčiau įvertinti:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-26 16:12
Galakto akis
Jaunatviškas, skrajojantis, šiek tiek pasakiškas tekstas...autorė turbūt su perspektyvomis, jei ir toliau užsiims literatūra, tada jos kūryboje atsiras tikrovės...labiau tikroviškesnis prieskonis ir jei kartu išliks ši graži jaunatviška romantika, gali gautis neblogas...iš kojų verčiantis(:D) derinukas. Paskatinimui rašau tris, nes...na truputį...truputį jau reikėtų kažko daugiau...ne vien šios gražios romantikos.., bet, kaip jau sakiau, autorė dar gana jauna ir nereikia jos per daug skubinti suaugti...jau geriau ši romantika ir šviesus gyvenimas (arba noras tokio gyvenimo?) lengvai olevenantys tarp eilučių, nei pakirptų, sužalotų sparnų niūrus girgždesys...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-02 07:22
Lengvai
Na, šis Akvilios teksats iš visų skaitytų man labiausiai prie širdies, bet labai pritrūko ryškesnės pabaigos. Nes skaitai skaitai ir teksats lengvas, grakštus, bet tokiems tekstams norisi geros ir stiprios pabaigos, kurios čia neradau. Aj, tikiuosi kitą kartą bus viskas savo vietose, šypt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-01 17:59
Lapkričio
Na dar nesu tiek daug sykių skaičiusi savo vardo ;) kūrinukas jaukus, lyriškas, ir skaitosi sklandžiai. intriga labai švelniai nuvilnyja, per daug neužkabindama. gal kiek viskas per daug žavu ir tas kiek erzina. šiltas kontaktas užsimezga tarp merginos ir tėvo- tokia mintis peršasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą