Blizga, žaižaruoja strateginis resursas

Tą vėlų vakarą pro kavinės „Prie senojo Lubojaus“ duris įvirto netvarkingai apsirengęs vyriškis.

- Reidas! Reid.. uk! – kriuktelėjo ir pagriuvo jis kai į pakaušį trinktelėjo pro tarpdurį įskriejusi dujinė granata.

Radu, Štefanas ir Zomka šoko nuo stalo ir nuskubėjo prie galinio išėjimo. Pro paradines duris pradėjo virsti nedidelius automatus atstatę šturmo policininkai. Neperšaunamos liemenės suteikė jų figūroms dramblotumo, šalia kurio dujokaukės ir rudi plieno šalmai atrodė juokingai maži. Policininkams vėduokle besiskleidžiant kavinės patalpoje, barmenas nusprendė pakovoti už savo įsitikinimus. Tačiau kol išsitraukė dvivamzdį iš po prekystalio, dujos jau buvo panaikinę bet kokį šansą nusitaikyti. Skersgatviu nubėganti trijulė išgirto trumpą automatinę papliūpą.

- Greičiau, greičiau! – ragino bėglius Štefanas. – Turim pasiekti transportą!

Staiga iš šalutinio kelelio pasigirdo greiti žingsniai ir riksmas „Stokite! Imperatoriaus vardu, stokite! “. Zomka apsisuko ir, ištraukusi liesutį automatą iš po sunkaus apsiausto, ugnimi perliejo tarpą tarp pastatų. Greičiau nei prasidėjo atsišaudymas mergina nubėgo toliau. Tuo metu Štefanas jau buvo pasiekęs trumpą, drūtą kepyklos autobusiuką ir ieškojo raktų. Rado, prieš save atstatęs nupjautvamzdį, saugojo užnugarį. Zomkai juos pasivijus Štefanas jau sėdėjo vairuotojo vietoje ir liepė jai sėstis šalia. Gale, įprastoje pyragėlių vietoje, įsikūrė Radu. Automobiliui judant link gatvės jiems kelią užstojo staiga pasirodę policininkai, tačiau šiuos išvaikė Zomkos ugnis ir sparčiai artėjanti metalo dėžutė. Laimei, teisėtvarka nebuvo spėjusi užtverti kelio savo automobiliu, nes policijos mašinos, sekant utilitaristine Imperijos inžinerijos filosofija, buvo tik truputį sudėtingesnės už ratuotą plieno gabalą. Tad pistoletų kulkoms spigiai dzingsint į storą kėbulą ir žviegiant padangoms kepyklos autobusiukas išsuko į gatvę. Policija neturėjo jokio noro vytis pėsčiomis, tad patraukė šukuoti tarp namų esančių kiemų ir skersgatvių.

Tuo tarpu autobusiukas sparčiai lėkė ryškiai apšviestomis, bet tuščiomis naktinėmis Budinštado gatvėmis. Štefanas atidžiai stebėjo kelią ir keikėsi pro sukastus dantis. Dėl pasitaikiusių užkardų (kuriuose šį kartą stovėjo nepajudinami kaip ledynai policijos automobiliai) dažnai keičiant kryptį aiškėjo operacijos mastai.

- Velniai rautų, jie semia visą miestą! Budinštado sukilėliams galas. – Štefano balse buvo juntamas pyktis ir nusivylimas.

- Tai kas mums dabar belieka? Aišku, jei išsiveršime iš miesto. – Ramiai paklausė profesionali maištininkė Zomka, pragmatiškai tikrinanti šovinių likutį automato apkaboje.

- Pamest ginklus, tūpt į Lūšnyną ir laukt kol praeis tvanas? – pasiūlė Radu, įkišęs nosį per mažyti langelį, skiriantį vairuotojo saloną nuo krovininės patalpos.

- O ne, su tiek policijos pajėgų mums nebus kur grįžt. Jei čia bus tas pats kaip Durdapešte, - Zomka kalbėjo iš patirties, - tai jie galiausiai iškrės ir Lušnyną. O Vidaus Milicija, kuri tikrai laikos kažkur netoliese, turi kantrybės apverst ir baisiausią sašlavų krūvą.

- Lieka tik viena – pabandyti išsiveržti iš miesto ir varyti į Budvaldo girią, - Štefanas jau buvo kiek aprimęs. - Ten yra sutarta susitikimo vieta. Pažiūrėsim, ar dar kas nors paspruko ir nutarsim, ką daryti toliau.

Apsvarstymus nutraukė skardi sirena ir veidrodėlius numelsvinęs policijos švyturėlis. Iš paskos autobusiukui riaumodamas lėkė baltai rusvas teisėtvarkos automobilis. Tai Štefaną privertė greitai apmąstyti naują pabėgimo kelią. Grėsmingai pasvirdamas ant šono autobusiukas pasiuko ant tilto. Už jo prasidėjo apleistas industrinis rajonas, kurio amžiams nutilusių gamyklų karkasus apaugo kekės palaikių namukų. Ši jokių saugos standartų nepaisanti gyvenvietė ir vadinosi Lušnynu.

Autobusiukas ir policijos automobilis nuskriejo siauromis ir šykščios per vargšų langus besipilančios žibalinių lempų šviesos pamargintomis gatvėmis. Maištininkams stengėsi pamesti „uodegą“ ir dažnai suko į vieną ar kitą pusę. Autobusiukas, nors ir didelis, neturėjo tik inercijos kiek persekiotoju mašina. Todėl policininkai prieš posūkį sulėtindavo, nors tai ir bandydavo kompensuoti plačiom, groblėtom padangom užšokdami ant trupančio šaligatvio ir nukirsdami kampą. Kartais taip nukirsdavo ir kokio bėdžiaus palaikės papuvusios tvoros kampą. Tamsiais reikalais tamsiose gatvėse užsiimančios figūros akimirkai susigūždavo ir sustingdavo išgirdę sireną ir atsigaudavo tik nutolus mėlynam švytėjimui. Gatvė keitė gatvę, automobilių žibintai iš tamsos išplėšdavo greitai besikeičianti skurdo kraštovaizdį.

Autobusiukas staigiai pasuko į buvusios gamyklos teritoriją, iš paskos lekiantis policijos ekipažas numušė likusią vartų pusę. Gaudynės išvaikė retus kieme vaikščiojančius gyventojus ir net nuvertė statinę su žarijomis. Tiek bėgliai, tiek teisėtvarka turėjo vengt industrinio šlamšto krūvų ir namelių, stovinčių tik todėl, kad purvas neleidžia sugriūti. Vargšai gūžėsi savo guoliuose klausydamiesi už jų menkų gūžtų ribų riaumojančių variklių.  Taip bevinguriuojant autobusiukas staiga šastelėjo dešinėn, šonu nubruoždamas mūro siena. Jo ratai nubildėjo seno tilto per Budlojaus upelį lentomis. Policijai taip nepasisekė – jų automobilis kirto kiaurai sieną, įsiveržė į bestogės gamyklos karkasą, išlėkė per priešais buvusį mūrą, ištaškė iš vogtos medienos statomą varganą viešnamį... O tada kaip rampa suveikė šiukšlių krūva ir ekipažas, akimirką ratais pamojavęs virš upelio, trenkėsi į sandėlį kitame krante, kur įstrigo užgriuvus stogui. Tolumoje šokčiojo į duobėtą miško keliuką pasukusio autobusiuko galiniai žibintai.

Po kelių valandų kepyklos logotipas gąsdino žvėrelius jau daug tolimesniame girios takelyje. Susirinkę sutartoje vietoje maištininkai nutarė perkelti savo didvyrišką pasipriešinimą Imperijai toliau nuo miesto. Tam puikiai tiko su Budinštado rajonu besiribojantis ir iš trijų pusių kalnų supamas Trakijos slėnių regionas. Ties  šių teritorijų riba miške buvo prieš pusę amžiaus apleistas bunkerių kompleksas. Link jo ir dardėjo autobusiukas, kurio gale į duobių ir kalnelių taktą purtėsi aštuoni ant dėžių susėdę sukilėliai. Štefanas vairavo, Zomka naudojosi galimybe nusnausti, o Radu šnekėjosi su keleiviais apie tai, kaip jų operacijos pasikeis miške. Dauguma manė, kad dabar teks mažomis grupelėmis sprogdinti radijo bokštus ir tiltus, puldinėti patrulius ir užsiimti kita partizanine veikla.

Diskusiją nutraukė sustojęs automobilis. Išlipę keleiviai jo žibintų šviesoje pamatė apaugusius ir purvu apėjusius bunkerius ir prieš juos besitęsiančią miško aikštelę. Beveik buvo galima įžiūrėti įėjimo angas. Šalimais stojo ir kiti automobiliai – lengvieji civiliniai, furgonai, net vienas sunkvežimis ir nemenkai apšaudyta „greitukė“. Vieni keleiviai iškrovinėjo daiktus, kiti, apsiginklavę kirviais ir žibintais, patraukė valyti įėjimo.

Toks darbas vyko gal pusvalandį ir Radu jau atitempė paskutinę dėžę prie krūvos. Ją saugojo Zomka, kuri šnekėjosi su kita lempą laikančia sukilėle. Štefanas nuėjo užrakinti autobusiuko.

Tačiau grįžo tik apanglėjęs ir sumaitotas jo kūnas, nes mašiną ištaškė iš miško atlėkusi reaktyvinė granata. Zomka jau spėjo pritūpti ir pakelti automatą kai su nustebusia išraiška veide ir kulka kaktoje šalia parvirto lempą laikiusi sukilėlė. Dabar iš miško kaleno kulkosvaidžiai, virš galvų lėkė trasuojantys šūviai. Vienur kitur tamsą praplėšdavo atsakomoji maištininkų ugnis.

- Į bunkerius! Visi į bunkerius!, - nuskambėjo raginimas kai vadai atsikvošėjo ir prisiminė, kad atviroje vietoje su kariuomene nepakovosi. CZK-22, pagrindinis Imperijos pajėgų šautuvas, buvo labai gudrus, bet ir tuo pačiu labai paprastas Centrinio Inžinerijos Biuro produktas, už kurio sukūrimą Intifaną Tiberijų beveik paskelbė šventuoju. Bet kuriame traktorių ceche pagaminamas ginklas gal nebuvo labai taiklus, bet jo pavydėtinai greitas sugebėjimas orą keisti į didelio kalibro kulkas kaip tik vijo į bunkerius Budinštado maištininkų likučius.

Paskutiniam žmogui pranykus tamsioje angoje į aikštelę įžengė kariai. Atsargiai, žiūrėdami ar koks greitesnis sukilėlis nepaliko spąstų ar nesumanė prieš mirdamas su savimi pasiimti keleto Imperijos atstovų, jie išvalė visą teritoriją. Miško takelį, kuriuo nesenai atvyko bėgančių laisvės kovotojų konvojus, dabar traiškė šarvuočių vikšrai. Paskui šiuos sekė mažesni, ratuoti transporteriai, kurie ne tiek smarkiai priminė judančias batų dėžutes su bokšteliais. Iš šių lengvesnių mašinų iššoko medikai ir nuskubėjo prie karių grupių, besibūriuojančių prie bunkerio įėjimo. Buvo raitojamos rankovės, prie rankų spaudžiami pneumatiniai švirkštai, girdėjosi duslūs injekcijos garsai. Tada rudomis uniformomis ir smailą kiaušinio galą primenančiais šalmais pasidabinę vyrai lėtai nuslinko į bunkerių tamsą.

- Šitie tuneliai yra ilgi ir painūs. – Tyliai kalbėjo Zomka, slinkdama paskui prožektorių nešantį vyrą. – Bet abejoju, ar Imperija pasiduos jų neiššukavus. Jei turėtume laiko – nusileistume žemiau, į užlietą aukštą, rastume užtvindytą kambarį su oro kišene ir ten pralauktume paiešką. Bet tikriausiai teks susirast vieną iš gynybinių punktų ir ten įrengti pasalą. Nustvėriau vieną miną, tai galėsim palikt siurprizą tiems, kas norės išlįst iš koridoriaus.

Radu, einančio gale, tokios kalbos nedžiugino. Aišku, tuneliuose gal jų šansai ir didesni nei paviršiuje, bet tai reiškia ir tai, kad tikriausiai nepavyks pabėgti. O Radu gyventi norėjo, beveik labiau, nei norėjo nepasiduodi Imperijos kariams. Ateitis neatrodė maloni.

Staiga tolumoje pasigirdo klyksmas, keli šūviai ir dar klyksmų, kurie tęsėsi ilgai, per ilgai, prie nutildami. Sukilėliai susižvalgė tarpusavy, ir pamindžikavo vietoje. Bet nori nenori, reikia judėti toliau – o ir kovos draugus krintant girdėjo ne pirmą kartą savo maištininkų karjeroje. Jie priėjo didesnį kambarį – gal buvusį sandėlį ar patikros punktą. Atrodo, tai ir bus jų vieta pasalai. Bet tada kažkokia jėga bloškė prožektorių nešusį vyrą. Gęstančioje žibinto šviesoje Radu spėjo pamatyti, kad kažkas užšoko ant Zomkos. O tada jis pats pasinėrė į tamsą.

Kareiviui, patikima CZK buože nukenksminusiam voros gale ėjusį sukilėlį, atsivėrė įdomus vaizdas. Grūdėtame naktinio matymo akinių perduodama vaizde moterį laikė iš už nugaros pripuolęs vyras. Jis buvo vidutinio ūgio, negrėsmingai raumeningo sudėjimo, dėvėjo purviną ir sudraskytą kostiumą. Antras keisčiausias dalykas buvo tvarkinga, „prilaižyta“ jo šukuosena. Pirmas – tai, kad jis kando moteriai į kaklą, dėl ko ji labai nemaloniai vaitojo.

Zomkos sesė Dodotina mirė klūpėdama ant kelių, apsisnargliavus ir žliumbdama, galvodama apie tai, kaip dviejų šimtų metų senumo tekstas pažadino jos jaunatvišką maksimalizmą ir laisvės troškimą. Šie privedė prie bandymo sabotuoti sraigtasparnių gamyklą, o tai jai uždirbo kulką į pakaušį iš pasišlykštėjusio Vidaus Milicijos karininko. Zomka žuvo beveik taip pat, kaip nenorom įsivaizdavo prieš užmigdama kokiame kontaktiniame rūsyje ar kito sukilėlio glėbyje. Taip, jos pilvą ir krūtinę į mėsingų kraterių košę sumalė CZV (į kulkosvaidį panašesnio vieno iš šimtų CZK giminaičių) papliūpa. Tačiau tai nebuvo šlovinga mirtis pridengiant pasitraukimą po viešos rajono paesaulio žmogžudystės ar susprogdinto industrinio komplekso. Tiesiog jefreitorius Rotas Chomodinas norėjo pašauti už jos esantį taikinį, o Zomka buvo ugnies kelyje ir todėl paaukotina.

Eilinis Vučikas matė, kaip žuvo kulkosvaidžio pakirsta moteris. Ir matė tai labai lėtai, nes, po lauke gautos injekcijos, visas pasaulis atrodė labai sulėtėjęs. Todėl ir moterį pagriebęs keistasis vyriškis judėjo, atrodė, normaliu greičiu. Trys šūviai iš numylėto CZK bei papildoma papliupa iš jefreitoriaus Chomodino CZV jį sustabdė, tačiau neilgam. Tada kariūnų instinktą pliekti į korpusą nugalėjo prieš misiją gautas instruktažas („Šaudyti į galūnes! Tokių kulkų serija mėsą ir kaulą pjauna patikimiau nei benzininis pjūklas“) ir vamzdžiai buvo nuleisti kiek žemiau. Vėl kurtinančiai sukaleno šautuvai. Jei naktinio matymo akiniams netrukdytų šūvio blyksniai, Vučikas būtų matęs, kaip lekia kelnių skutai, banguoja ir skivytais plyšta taikinio šlaunų mėsa, aplink laksto kaulų atplaišos (Chomodinas įsigudrino ugnimi nukirsti ir ranką).

Vyriškiui pagriuvus ant žemės, voros gale atsiduso politinis karininkas vachmistras Jachma ir pajudėjo į priekį. Eidamas jis lėtai iš makščių išsitraukė šiai užduočiai išduotą pasidarbuotą falčioną. Priartėjęs prie taikinio Jachma pradėjo greitais judesiais sukti ašmenis aplink save aštuoniuke – Karybos politikos institute moko ne vien tik aiškiai kariams paaiškinti, kodėl jų pirmasis vizitas į kaimynine šalį taps jos nepriklausomybės pabaiga. Gulintis vyriškis vyriškis pažvelgė į vachmistrą ir pradėjo tiesti į jį ranką. Staigus kirtis šią galūnę atskyrė nuo kūno, duslų bumbtelėjimą į bunkerio grindis nustelbė siaubingas skausmo šūksnis. Taip pat reikėjo nukapoti ir kitas tris: jei ne strampus, kurie liko po apšaudymo, tai bent tai, kas rodė ambicijų ataugti. Kai kirčių vietos sukepė nuo sidabro prisilietimo, vachmistras nusivyniojo nuo savęs ilgą sidabruotą grandinę su kabliais galuose. Šie buvo susmeigti gulinčiam vyrui į pažastis. Vienas kareivisstvėrė grandis ir ėmė tempti tik galvą teturintį kūną link bunkerio išėjimo, jį iš paskos lydėjo kitas bendražygis. Tuo tarpu vachmistras Jachta, jefreitorius Chomodinas, eilinis Vučikas ir likę skyriaus kariai patraukė gilyn į bunkerių labirintą.

Dar nepradėjus aušti operacija ėjo į pabaigą. Beveik visa 35-to mechanizuotų pėstininko pulko „Černobogo dragūnai“ 3-ia kuopa buvo susirinkusi aikštelėje prie bunkerio, keletas karių vis dar išlysdavo iš gelmių. Šarvuočių lempos nušvietė beveik visą plotą, keliose duobėse degė dyzeliu padrąsinta mediena. Keletas kareivių šventųjų kankinių veidais valgė Standartinį Maistinį Davinį.

Jei CZK į pėstininko rankas įdavė ginklą, tai SMD jį privertė nukreipti į artimą savo. SMD sudėtis buvo labiausiai nesaugoma, tačiau mažiausiai ir ieškoma karinė Imperijos paslaptis. Niekas nenorėjo žinoti jo sudėties – paprastas kareivis geriau galvodavo, kad tai pjuvenos ir malti negyvėlių kaulai. Nepadėjo ir sklandantys gandai, kad „Inv. Nr. 128: Standartinio Maistinio Davinio paruošimo instrukcija“ antrasis leidimas prasidėjo žodžiais „taigi, baigėsi valgomi priešo lavonai... “. Daug tikriau buvo tai, kad specialiųjų pajėgų knygelėse buvo receptų kaip sumaišius SMD ir keletą buitinių chemikalų tai gali virsti sprogiu mišiniu. Virimas dyzeline tik pagerindavo SMD skonį. Šis „maistas“ buvo toks beskonis, kad kai kurie kariai prisiekinėjo, jog valgant iš pasaulio dingsta spalvos. Karo teoretikai svarstė idėją, kad Imperijos daliniams iš apsupties ar apgulties dažniausiai pavykdavo išsiveržti dėl paniško nenoro valgyti SMD. Stebėtina, bet šis maistas pakeldavo karinę dvasią: kariai žinojo, kad priešas maitinasi geriau ir troško atimti jo mitalą. Mechanizuoti daliniai išsivystė beveik paranormalią nuojautą ieškant priešo maisto sandėlių. Jei ir buvo priežastis, kodėl paskui armijos sunkvežimius naujai užkariautose šalyse nebėgiojo vaikai, tai tik todėl, kad SMD juos gąsdino sapnuose.

Prie šarvuočių stovėjo saugomi narvai. Juose žibintų šviesoje lengvai blizgėjo šios nakties tikrųjų taikinių torsai nukapotomis galūnėmis. Monstrai šiepė dantis, šnypštė, bet jų veiduose vis tiek liko buko abejingumo išraiška, lyg kas bandytų imituoti žmogiškas emocijas apie jas skaitęs tik Brailio raštu. Išgyvenę maištininkai, tarp jų ir Radu su baisiausiu gumbu pakaušyje, buvo parklupdyti,  dviejomis eilėmis ir veidais į bunkerio sieną. Netoliese lavonmaišiuose gulėjo buvę jų bendražygiai. Medikai tuo tarpu tvarstė lengvus karių sužeidimus. Vienas kraupiai sutaršytas ir medicinine įranga apraizgytas kariūnas buvo kraunamas į pasiruošusį važiuoti šarvuotį pulko kibernetikui lentelėje žymintis, kokius protezus teks užsakyti.

Iš dangaus pradėjo leistis žibintu žemę naršantis sraigtasparnis (dar vienas Imperijos inžinerijos stebuklas, ore besilaikantis tikriausiai tik iš paniekos demokratijai ir fizikai), pėstininkai mikliai atlaisvino jam vietą. Vos jo važiuoklė palietė žemę, iš komandinio šarvuočio išlindo vadovaujantis karininkas ir nuskubėjo pasitikti atvykusiųjų. Pirmiausia jis pamatė du kareivius Vidaus Milicijos mundurais, o tada ir jų saugomą viešnią. Baltas kibernetinių protezų emalis kontrastavo su jos dervos juodumo plaukais, metalinių dalių grubumas – su švelniais išlikusio veido išlinkiais. Ji dėvėjo paprastą juoda Vidaus Milicijos kitelį, tik kairė ranka ir koja liko nepridengta kibernetika.

- Kapitone Didjenko, kaip supratau, operacija pavyko.

- Pulkininke Tiberija, džiugu pranešti, kad taip. Spartinantis stimuliatorius, kaip ir prognozuojama, veikia be šalutinio poveikio. Tik vienas rimčiau sužeistas kareivis, bet daktarai sako, kad gyvens. Su Kibernetikos skyriaus įsikišimu – net labai gyvens.

- Tai... džiugiu. – nutęsė Tiberija, išspausdama pusę šypsenos (nes tiek lūpų ir teturėjo). – Koks laimikis?

- Pagavome 39 sukilėlius, 13 žuvo besipriešindami ar susidūrę su... taikiniais. Šių gyvų pagavome 15, du užkapojo įsijautę karininkai, o vienas buvo  sunaikintas povamzdinio granatsvaidžio šūviu. Kas ir kaip leido imti tokį ginklą dar aiškinamės. Trakijos Ribos Apsaugos daliniai, laukę kitoje komplekso pusėje, praneša, kad pas juos niekas neišlindo, o jų aparatūra nebefiksuoja bunkeriuose nieko verto dėmesio. Telieka sulaukti mūsų tragiškųjų draugų ir operaciją galėsime skelbti baigta. O, atrodo jie čia.

Šalia porelės iš tamsaus dangaus nusileido trijulė šikšnosparnių ir su pokštelėjimu pavirto vienu baltu, pliku, smailiausiu vyriškiu raudonomis akimis ir dvejomis ne ką mažiau išbalusiomis merginomis.

- Grafas Timūras Patrochajus, jūsų paslaugoms. Aš praskrisdamas įvertinau jūsų kalinius, atrodo trijų trūksta. Ypač neramu dėl Renesmio, kuris buvo šitos gaujos vadas.

- Aukštas, blondinas, ilgi plaukai, liesas?, - nedrąsiai paklausė Didjenko.

- Taip, tas. Kur jį matėte?

- Nemačiau. Bet vienas mūsų vyrų susprogdino jį granata. Tyrimas vykdomas.

- Gaila, norėjau jį užmušti pats. Na, bet kaip sutarta, kitus galite naudoti pagal poreikius.

- Taip, bet kas jie yra? Žinau apie vampyrus, bet šitie atrodo kažkokie... klaidingi. –tarė kapitonas ir susiraukė.

Tiberija linktelėjo galva klausiamai žiūrinčiam grafui.

- Galite pasakoti, kapitonas – patikimas žmogus ir puikus Imperijos karininkas.

- Matote, mes bandėme sukurti naują  karių rūšį. Imperijos garantuojama pseudoautonomija Trakijai reiškia ir tai, kad patys turime rūpintis teritorine apsauga. Ribos daliniai paprastai su tuo susidoroja, bet nesenai per kalnus pradėjo veržtis visokio plauko banditai ir narkotikų prekeiviai. O pas mus lekia valstiečiai ir skundžiasi „mes jums duodam kraują, o jūs mus saugokit! “. O bjaurybės gudrus, maskuojas visaip. Dieną mes jų gaudyt patys negalim, Ribos daliniai nesusitvarko, o naktį atskirk tu ten nuo paprasto aviganio ar iš urvo iškrapštyk. Tad galvojom sukursim tokį vampyrą, kuris gali vaikščiot dienos šviesoje! Aišku, bus jis daug silpnesnis nei grynakraujis, bet už žmogų vis tiek kietesnis. Kaip kompensuot galios ar, pavyzdžiui, nesugebėjimo skraidyt stygių, nusprendėm leist jiems kaupt šviesą ir paskui ją išmest akinančiu žybsniu, kad net ragenos išskrustų.

Grafas atsiduso.
- O kas išėjo... Kažkokie blizgūs paliegę mėmgaliai, vien bukai tyrimų asistentes nužiūrinėjantys avigalviai. Ir dar susigalvojo žmogaus kraujo negert, kad už mus kietesni būtų. Aha, taip ir išėjo. Pakvaišta iš pusiau alkio ir puola moterį, nes vyrų bijo. Jau toks nevykęs produktas, o dar kai pabėgo... Vyriausias mokslininkas visą savaitę bandė saulei tekant nusismeigt kuolu balkone. Galiausiai neiškentėm ir užkalėm karste, kraujo lašelinę pastatę. O tie nevykėliai išsislapstė ir žemės ūkiui kenkia, ir mergas kaime žudo. Tai gerai, kad šituos į bunkerius atsekėm...

- Ir tada paprašė mūsų pagalbos. – tarė Tiberija. – Ir taip sutapo, kad Budinštade reikėjo prikirpt uodegą neigiamam elementui. Tai suvarom juos čia, jie ištraukia iš skylių pseudovampyrus, o mes juos visus susemiam.

- Suprantu dėl maištininkų – kariniam-industriniam kompleksui visada reiks šiltų kūnų tyrimams. Bet kam tiek vargo su vampyrais?, - paklausė kapitonams.

- Matote, kitaip nei mes, tikri vampyrai, jų kraujas nepaverčia priklausomu nuo donoro. Tuo tarpu gydomąsias savybes visgi išlaiko. Manau, karo medicinoje pravartu.

- Įsivaizduokite, kapitone, - Tiberijos akys pastiklėjo (na, viena akis – kita ir taip stiklinė) lyg matytų visai kitą vaizdą. – Čia tik penkiolika, o gaudyti dar beveik septyniasdešimt. Ir iš visų melžt kraują. Po kelis lašus į ampulę, po penkias ampules į vaistinėlę, po vaistinėlę kareiviui. Kiek medicininių problemų mūšyje išspręsta, kiek gyvybių išgelbėta! Taip ir suksis Imperijos karo ratas, vampyrų krauju tepamas...

- Bjaurybė!, - sušnypštė viena grafo kompanionių ir apnuogino iltis.

Majorė greitu judesiu išsitraukė ilgą, didelio kalibro pistoletą („MagnusMag – visas smūgis, kurį galite sutalpinti į pusiauautomatį pistoletą! “) ir vienu šūviu nunešė įžūliajai vampyrei žandikaulį.

- Turėsite atleisti už šį nediskretiškumą, jos... brolis manomai yra vienos iš nepagautų grupių vadų. Ilga istorija, daugiau taip nepasikartos! - įsakmiai tarė grafas Timūras žiūrėdamas į žaizdą ranka besidangstančią merginą ir atsisuko į kitą savo kompanionę. – O aš turėjau planų šiam rytui. Deja, tau teks pavaduot.

Ta akimirką apstulbusi žiūrėjo į savo valdovą, tada jos galvoje pastebimai trakštelėjo supratimas, ir ji su atodūsiu nuleido akis ir pečius.

Taip ir baigėsi bendra karinė operacija. Pseudovampyrai ir belaisviai buvo pakrauti į atskridusius krovininius sraigstasparnius. Tuo tarpu kareiviai sulipo į savo mašinas ir išvažiavo. Paskutiniai išvyko viską stebėję vampyrai – pavirto šikšnosparnais ir nuskriejo į Trakijos gilumą.

Liko tik apdegusią Štefano plaštaką krūmuose graužianti lapė.