Jankaus 2

Šiąnakt į namą priešais
atsikraustė mėnuo
toks lėtas ir drovus
su juodais sakvojažais.

Pridėjęs akį prie plonyčio stiklo
skleidė sidabro gijas
kiaurai per susipynusias obels šakas
į mano gedulingą langą.

Musės tarpulangy palaidotos
pabudo ir pradėjo tyliai
ropinėti vorele paveikslų rėmais
mėnulio smilčių apsvaigintos.

Tada jis pakvietė mane vidun,
kartu su vilktakiais
išgerti absento
iš aukso taurių.

Žavėjausi kaip droviai
kėlė taurę prie sviestuotų lūpų,
kaip mirktelėjo vilktakiui
nukeldamas cilindrą.

Niekas iš mūsų nenorėjo,
kad ant savo sakvojažų
menuo išplauktų į juodas marias,
piratas vienakis, panašėjantis
į aukso monetą.
(Juk gera kai turi kaiminystėj su kuo pagurkšnoti absento.....)