Kai žodžiai paskendo ašaros tapo tylios
Pranyko garsas, visos natos nebylios.
Eilių čia nėra ir nebus,
Tik sakmės apie tai kas skaudu:
Dvylika brolių juodvarniais laksto,
Raudonkepuraitė jau vilko pilve,
Princui Snieguolės pakelt nepavyko,
Nes „hero“ ji guli karste.
Trys paršai ant iešmo štai svyla,
Ikaras į dangų vėl bando, vėl kyla,
Tik deja be sparnų, alkoholį vartoja.
Žaltį kaimietis šiene nudūrė,
Jūratė dėl žvejo viską prarado,
Pelenė-tarnaitė, vėl židinį kūrė,
Tik lapės su sūriu nieks nepagavo.
Nei alaus, nei midaus
Nebeliko dangaus...