Pasakėčia apie sraigę ir balsą

Pasakėčia apie sraigę ir balsą
Šiurpę rudens pavakarę pažliugusiu keliu sraigė lėtai šliaužė iš darbo namų link. Staiga dangus apsitraukė juodais debesimis, pakilo šaltas vėjas ir iš nežinia kur pasigirdo griausmingas balsas:,, Ei, tu, žemės kirmine, tik pažiūrėk į savo gyvenimą, koks jis apgailėtinas“ Sraigė sukluso ir pusbalsiu tarė:,, Apgailėtinas? Nejaugi? “ Balsas porino toliau:,, Tai aišku, nejaugi nematai – tu tik šliaužioji žeme ir užstoji kitiems kelią. “ Sraigės antenėlės lėtai nulinko ir ji pradėjo pasikūkčiodama verkti:,, Tikrai... aš – niekas... Bet ką gi man daryti – juk savo prigimties negaliu pakeisti“ Balsas atsakė:,, Teisingai tu šneki – kam lemta šliaužioti, nelemta skraidyti. Tačiau aš, būdamas visą galintis, turiu tau gundantį pasiūlymą“ Sraigės antenėlės įsitempė ir ji klausėsi toliau:,, Aš galiu pakeisti tavąją prigimtį“ Sraigė nustebo:,, Nejaugi? “ Balsas tęsė:,, Bet tai padaryti galiu tik su viena sąlyga. Už šitą paslaugą turėsi man atiduoti visą savo šeimą – mažuosius sraigiukus ir savo vyrą. O tada galėsiu tave paversti nors ir  ereliu. “ Sraigė mažumėlę susimąstė ir ilgai negalvojusi tarė:,, Žinai tu, balse iš niekur, šeima man brangiausia, ką turiu. Jos neiškeisčiau net už princesės pavidalą, kad ir kaip tai viliojančiai skambėtų. “
Balsas nustebo, o sraigė porino toliau:,, Be to, aš ne kirminas, o sraigė ir mano gyvenimas ne toks jau ir apgailėtinas. Svarbiausia, turiu šeimą, kuri ir yra mano gyvenimo pamatas ir prasmė. Tad dingtu tu iš kur atėjęs. “  Po šių žodžių medžių šakos tik suošė, dangus subildėjo, debesis perskrodė keli žaibai ir balsas dingo amžinai.
Nuo to laiko sraigė suprato, kas jai yra svarbiausia ir didžiavosi gimusi sraige.