Gyvenimo prasmė

Skiriu Kotrynai ^^
1. Ar esi girdėjus Žibutės istoriją? Ją draugai vadino Vėtra. Septyniolikmetė narkomanė. Banalu? Nė velnio. Ta maža maža nevalinga mergiotė, kad ir kiek begertų ar berūkytų, niekad nėra praradusi savitvardos, vis dar turi sveiko proto ir retkarčiais klauso sąžinės balso. Nežinau, kiek laiko ji dar taip temps. Pagal mokslinius sumetimus, jos kūnas funkcionuos daugiausiai dvi savaites. Bet ar bent nutuoki, KODĖL ji save taip žlugdo? Yra vienintelė ir tikra priežastis: jai nusibodo materija. Ji taip elgdamasi tikisi grečiau palikti visa, kas materialu, atiduoti žemišką kūną atgal į žemę kartu su sąmone B, o pati kilti pas Kūrėją su savo sąmone A. Bet ji kai ką pamiršo.
2. Kiek tik stengėsi save nualinti, ji darėsi vis stipresnė. Pradėjus ilgiau miegoti (nuo nesibaigiančio lietaus katastrofiškai ėmė tinginys) pradėjo atgauti jėgas. Juodi ratilai po akimis kas rytą balo, o apetitas augo kas minutę. Gerai būsenai patenkinti nebereikėjo maišų švirkštų, o vanduo kažkaip patraukė savo tyrumu. Vėtra pirmą kartą nuo neatmenamų laikų iškišo nosį laukan, kai dar buvo pakankamai šviesu. Pagavusi polėkį eiti nežinia kur, nuklydo į mišką. Beeinant ji vis dairėsi ir aikčiojo, skynė žibuokles ir uostė jas. Ir jei ne ta lapė, klaikiai išgąsdinusi merginą, ji nebūtų sutikusi Jo. Tą dieną įsiplieskė mažytis susižavėjimas, pakeitęs jos gyvenimą.
3. Tą akimirką, kai jie susitiko, Lukas tepasakė vieną komplimentą - Vėtra esanti kaip žibuoklės, kurias tada ji laikė rankose. Po savaitės trumpų pasimatymų, jis Vėtrą pradėjo vadint Žibute. Ji nė pati nepajuto, kaip prisirišo prie kadaise nekęsto vardo. Su kiekvienu susitikimu augo tyra it krištolas meilė, metanti po vieną krislelį vilties į Žibutės širdį. Ji nebenorėjo mirti, o tik laukė tų susitikimų miške ir stengėsi negalvoti apie artėjančią pabaigą.
4. Kai paskutinį kartą ji lankėsi pas gydytojus, jai buvo likę tiksliai dvi savaitės. Jei tai vis dar galiojo (nepaisant sveikesnio rėžimo), rytoj turėjo būti paskutinė jos gyvenimo diena. Tačiau tą dieną atėjusi į susitikimų vietelę, ji taip ir nesulaukė Luko. Jau visai temstant,  Žibutė netyčia rado raštelį. Tai buvo trumpa Luko ligos diagnozė. Perskaičius tris kartus iškraipytą daktaro raštą, ji nebemąstė. Žibutės akys išsiplėtė iš nuostabos, kai ant lapo pastebėjo lašelį vandens. Pakėlusi galvą, ji teišvydo giedrą saulėlydį. Kai šimtąjį kartą pasistengė sutelkti mintis į lapelio turinį, jo nebebuvo.
5. Rankose ji laikė drėgną nuo ašarų skiautelę, ant kurios liejosi tekstas. Manai, pervargau ir nusišnekėjau? Ne, lapelį ji tebelaikė tarp drebančių pirštų. Nebebuvo Luko.
Žmonės dažnai eina iš proto dėl pinigų, karjeros, maisto ir kūniškų malonumų. Dar didesnė dalis šiais laikais yra pamišusi dėl mokslo. Tačiau tas, kuris pažengia moksle, bet atsilieka doroje, tas labiau atsilieka, negu pažengia. Žibutė kitą rytą buvo rasta negyva tame pačiame miške. Jos rankoje tebebuvo sugniaužtas raštelis. Ant jo kitos pusės buvo galima įskaityti Žibutės raštą. Ten buvo parašyta: „Meilė yra sunkiausias mokslas Žemėje“.
Pabaiga.