Tu toli, kažkur blaškaisi per pasaulį,
It balionas aukštai sklandantis danguje,
It papūstas pienės pūkelis.
Kadais buvome laimingi,
Juokėmės, verkėm, pykomės.
Tik gaila viskas išblėso šypsena, pyktis
Tas juokas kurio nepamiršiu,
Ir tavo meilė man.
Liko tik prisiminimai, kurie džiugina,
Nes prisimenu tave,
Tą šypseną, juoką ir didelį norą gyventi,
Jaustis laisva ir išnaudoti kiekvieną sekundę,
Tokia jau tu buvai.
Niekad neatleisiu sau už tai, kad paleidau tave.
Man tavęs trūkom verkiau.
Draugai kartojo vyrai neverkia,
Bet man nusispjaut, nes gyvenimas buvo sugriautas.
Praradau meilę kurią mylėjau myliu ir mylėsiu.
Miekad tavęs nepamiršiu,
Tu mano galvoje, mano mintyse,
Būsi ten kol mirsiu,
Nes tik TU suteikiai man norą gyventi,
Ir iš manęs jį atėmei.
Kai buvau su tavim šypsojausi gyvenimui,
Nors ir tada kaip norėjosi verkti.
Visada sakei šypsokis gyvenimui ir jis šypsosis tau,
Tą ir dariau kol mane mylėjai, o dabar jo nekenčiu.
Nekenčiu už tai kad jis pasikeitė per vieną sekundę,
Ir dabar gyvenimas niūrus, be tavo šypsenos,
Be tavo skaistaus juokom
Ir be tavo bučinių, kurie suteikė noro gyventi.
Tu buvai ir būsi mano niūraus gyvenimo kaltininkė
P. S. Prisimink Myliu tave, nors tu laiminga be manęs
Ačiū, kad perskaitėte nors yra daug teksto