Šventieji paukščiai II

Žingsniuojame mišku. Ačiū dievui nustojo lyti. Mergaitė tyli, klajoja po savo mintis. Patikrinu laikrodį, ar nenuklydom nuo kurso. Taškelis, žymintis duris vis dar prieš mus, bet už kokio atstumo nežinia. Mes vis einame, lipame per nukritusias šakas, kelmus, apeiname krūmus. Miškas gražus. Kupinas gyvybės. Bet tik paukščiai. Jokių žeme lakstančių padarų. Ta mergaitė tikrai myli paukščius. Po kelių valandų vos pajudame. Kojos švininės. Va ką reiškia, kai iš betoninių džiunglių patenki į tikras. Radę nedidelę aikštelę sustojame pailsėti. Po velnių, aš toks alkanas. Kaip mielai numuščiau vieną iš tų plunksnuotų vakarienių ištisais būriais tupinčių medyje. Pasekusi mano žvilgsnį mergaitė sučiumpa mane už rankos:

- Nedrįsk., - taria spausdama riešą.

- Jie juk netikri, koks tau skirtumas? – atremiu.

- Užsičiaupk, - mano veidas dega nuo ka tik gauto antausio. – Jie nėra netikri. Jie nuostabūs.

Siaubas, kokia ji užsispyrusi.

- Čia sapnas, ar tu tą supranti? Sapnas su netikru mišku, netikrais paukščiai, netikra žole ir sumautu netikru lietum. Čia viskas netikra. Tavo kūnas, ir tas netikras. Ar supranti?

- Kaip tai kūnas netikras? Juk pats jį matai, juk lietei. Aš tikra!

- Tu tikra, o šitas kūnas ne. Tau dešimt metų, ar supranti? Tu guli ligoninės lovoj, vilki pižamą su mėlynom gėlytėm. Dėl dievo meilės, paleisk gi tu tuos nelemtus paukščius iš galvos.

Ji mąsto. Sėdi ir žiūri į žemę. Glosto žolę, po kelių sekundžių liaunasi. Netoliese trakšteli šaka. Nusisuku pažiūrėti, kas ten. Žvirblis. Vienas iš daugelio. Kai atsisuku prieš mane sėdi dešimtmetė su pižama. Ji suprato. Prisiminė. Ji verkia. Suvokė, kad čia nieko nėra. Ji bijo. O tai reiškia, kad katik tapau aukle. Šaunuolis. Prieinu ir apkabinu mergaitę. Ji kūkčioja.

- Kodėl aš susirgau? – klausia ašarodama mano krūtinę.

- Nes, – mąstau, kaip švelniau apibūdinti padėtį. – nes namuose kažkas ne taip. Nes ten tau taip blogai, kad norėjai pabėgti. Žmonės serga nes nori pabėgti, arba todėl, kad juos pagauna košmarai.

- Kaip pagauna? – jos klausimą nutraukia šakų traškėjimas. Garsus, nuožmus. Čia jau ne paukščiai. Čia, kažkas, kas bėgioja žeme ir verčia ją drebėti. Įsitempiu, užstoju mergaitę savo kūnu. Mąstau kokį ginklą teks sukurti, kad nukaučiau ateinantį siaubūną. Gerai, kad dar neišnaudojau perkūrimo jėgų. Visad stengiuosi jas palikti tokiems atvejams. Kadangi sapnas ne mano, aš turiu labai ribotas galimybes jį keisti. Kiekvienos detalės perkūrimas kainuoja begalę jėgų.

Krūmai prasiskiria. Iš už jų išlenda šerno galva. Šernas paukščių miške? Čia kažkas negero. Čia mergaitės košmaras. Šernas aukštesnis už mane, raudonomis akimis. Labai kudlotas. Įniršęs. Jaučiu kaip mergaitė dreba, įsikibusi man į juosmenį. Sekundei žvilgteliu į ją. Ji mėgina suprasti, kur yra jį mačiusi. Jis jai kažką reiškia. Vėl atsisuku į nuožmųjį žvėrį. Jis tyrinėja padarą stovintį tarp jo ir grobio. Sprendžia ar aš pavojingas. Įsivyrauja tyla. Nesigirdi nei vieno paukščio. Nes nei vieno nėra. Šventieji paukščiai dingo. Yra tik maža mergaitė ir jos košmaras. Ir deja aš tarp jų. Šernas lėtai sučepsi.

- Tu man trukdai, - išgirstu pusiau urzgiantį vyrišką balsą. – Tu man trukdai.

Sutrinku. Ar šernas kalba su manimi? Pajuntu, kaip mergaitė įsitempia. Ji atpažino. Ji prisiminė.

- Tu man trukdai, - kartoja šernas. Iškalba jis nepasižymi. – Dink. Nesimaišyk. Trukdai man dirbt! Trukdai man! – jis riaumoja, - Tu maža triukšminga žiurkiūkšte! Man nereikia tavęs!

Su paskutiniu žodžiu jis ima bėgti į mus. Griebiu mergaitę ir lekiu kiek neša kojos. Mažoji mane stabdo, bet aš jos nepaliksiu. Reikia pasiekti duris. Reikia nešdintis toliau nuo to darboholiko šerno.

Staiga miškas baigiasi. Nedidelė aikštelė, kuri baigiasi skardžiu. Vos spėju sustoti. Aukštis milžiniškas. Apačioje dar vienas miškas ir nedidelis ežeras. Išgirstu savo laikrodį. Ko dabar pasiuto tas technikos stebuklas? Nejau baigėsi mano pusvalandis? Žvilgteliu. Jis rodo duris. Jos arti. Tik va tas arti deja apačioje.

Mano mintis nutraukia šernas. Jis irgi išbėgo į aikštelė ir dabar mūsų pasirinkimas yra užsimušti nušokus arba pasimauti ant jo ilčių. Siaubūnas lėtai žengia prie mergaitės. Ji sėdi ant žemės mėgindama atgauti kvapą, o pamačiusi artėjantį šerną ima šliaužti atbula.

- Tu man nereikalinga – sako šernas. – Tu trukdai. Tu gadini darbą. Tu ėdi man gyvenimą! – jis šoka ant jos.

- Tėti, ne! – ji suspinga ir atšoka atgal. Neapskaičiavusi šuolio krenta nuo skardžio.

Šoku paskui ją, kurdamas perkonstravimą. Detalės seka viena kitą beprotišku greičiu. Kad tik man pavyktų. Ore sučiumpu mergaitę. Po nepilnos sekundės ant mano nugaros išsiskleidžia pora didžiulių erelio sparnų. Imu plasnoti ir mes vos išvengiame medžių. Mergaitė stebi mane kaip stebuklą.

- Kaip gavai sparnus? – klausia gaudydama orą.

- Čia juk sapnas, sakiau tau. – mėginu šypteli, bet išsekimas šypsnį paverčia beveik skausmo grimasa. Apsukęs kelis ratus nutupiu ant ežero kranto. Sparnai tuoj pat pranyksta. Aš išnaudojau perkūrimo potencialą. Sunkiai alsuodamas stengiuosi rasti duris. -Ne šitas medis, ir ne tas, ir ne ta pušis. Kur gi jos po velnių?

- Jei čia sapnas, tai šernas buvo košmaras? – klausia mergaitė.

-Aha, - kur tos sumautos durys?

- Ir jei ne tu jis būtų mane pagavęs?

- Aha, arba nužudęs.

- Kaip tai?

- Jei tu būtum mirus sapne, būtum mirus ir toje lovoj kur guli. Todėl ir atėjau tavęs ištraukti, nes tai pavojinga. Todėl ir turiu kuo greičiau rasti duris.

- O kodėl tas medis taip spindi? – ji rodo ąžuolą netoli nuo manęs. Kodėl anksčiau jo nemačiau..

Prieinu prie jo. Laikrodis pypsi kaip išprotėjęs. Radau. Tiksliau ji rado. Prieinu, padedu jai atsistoti. Kartu prieiname prie medžio.  – Tai vartai? – klausia mažoji.

- Taip. Paliesk juos ir galvok apie tuos, pas kuriuos grįžti.

Ji ryžtingai linkteli, bet po akimirkos atsisuka kupina abejonių.

- Juk tėtis nebėra piktas šernas?

Piktas jis tikrai nėra. O kodėl vadini jį šernu?

- Senelis taip sakė, kai tėtis vieną kartą mane aprėkė. Pasakė kad tėtis piktas kaip peralkęs šernas.

- Na dabar tavo tėtis nuvargęs ir tylus. Ir labai tavęs ilgisi.

Mergaite nusišypso, įkvepia ir paliečia medį. Pasaulis ima suktis.

*********************************

Atmerkiu akis. Nugarą skauda nuo sparnų transformacijos, galvą nuo persikėlimo. Pramankštinu kaulus. Pajuntu į mane įsmeigtas mamos, tėčio ir senelio akis. Žvilgteliu į mergaitę. Ji suniurna, atmerkia akis. Lėtai apsižvalgo. Pamačiusi mane nusišypso. Paskui pamato artimuosius. Mama mėgina neverkti iš laimės, senelis dreba žvelgdamas drėgnomis akimis. Tėvas sėdi kaip įkaltas. Mergaitė mėgina keltis, bet seselė ją sustabdo.

- Nesikelk, nukrisi. Tu ilgai miegojai ir negali iš karto judėti. – seselė atsisuka į giminaičius. -Prieikite. Galima

Mama ir senelis puola prie mergaitės. Daug ašarų, kalbų, bučinių, juoko. Aš atsistoju, rengiuosi.

- Ar buvo sunku? – klausia seselė.

- Aj, visai nieko. Didžiulis šernas, šuolis nuo olos, erelio sparnai. Kaip visada...

- Aš kartais mastau kodėl tu tai darai. – sako i duodama daiktus. – Bet kai pamatau džiaugsmą, emocijas tau grįžus su pacientu manau, kad suprantu.

-  Dėl to, ir ne tik. Aš turiu svajonę.

- Aišku nepasakysi kokią? – man papurčius galvą ji šypteli ir paduoda kortelę. – dešimt tūkstančių kredų, kaip ir prašei. Motina pervedė.

- Ačiū. – Žengiu link durų. – Ačiū, kad padedi.

- Nėra už ką. Ačiū tau, kad esi.

Prieinu prie durų. Tėvas tyliai ir nuolankiai pasitraukia nuo jų. Tarpduryje atsisuku.

- Sakykit, ar jūs turit darbą? – klausiu tėvo.

- Em.. Ne. Mečiau kai... – jo balsas užsikerta. Atpažįstu jame šerno balsą, nors dabar teliko tik šnabždesys.

- Tai ir neieškokit kito. Niekada. Jūsų dukrai reikia tėvo, ne peralkusio šerno.

Mano žodžiai jame kažką pažadina. Jo veidas persikreipia, ima riedėti ašaros. Su jomis išeina kaltės jausmas. Tai, ką jis nešiojo tris savaites.

- Eikit pas ją, - sakau, - Ji jūsų ilgisi.

Vyras apsisuka ir puola prie dukters. Aš uždarau duris.

Einu tuščiais koridoriais. Pasiekiu vestibiulį. Man praeinant seselė nepakelia akių nuo pasianso. Juk sakiau. Ji nepastebėtų nei dramblio...