Beveik išmintingas pasaulis (beveik fanfikas, paaiškinantis originalą)

Visame šiame beprotnamyje sutikau vieną vienintelį žmogų, kuris nenorėjo manęs nudobti, pritvoti, nušauti, sužeisti ar praskelti galvą tam visai netinkamu daiktu. Jis sėdėjo kamputyje, ant grindų, įsispraudęs tarp stalo, kėdės ir spintelės, laikydamasis abiem delnais už galvos ir murmėjo vieną per tą patį:
- Prašau, tik ne mane! Tik ne mane!
Trumpam pritūpęs šalia jo, užtaisiau abu savo automatinius pistoletus iš naujo ir atgavau kvapą. Persekiotojai liko už nugaros. Bent jau tie, kurie dar galėjo mane sekti. Šiame pastato aukšte žmonės arba  išsibėgiojo, arba tykojo manęs įmantriose vietose, tikėdamiesi užklupti iš pasalų. Psichai, teroristai, egomaniakai ir būsimi diktatoriai. Šiais laikais panašių piktadarių organizacijos nebesislepia kanalizacijos tuneliuose ar apleistuose sandėliuose. Jie persikraustė į prabangius ofisus.
- ... tik ne mane!...
- Ei! – paspyriau vaikino koją. – Tu į aplinką reaguoji?
- Ką? – atsidengė vieną akį.
- Matei, kas čia įvyko? Kiek jų buvo ir kur nuėjo?
- Aš nieko nemačiau! Nieko nežinau! Aš nesuprantu, kas čia iš viso vyksta! – pratrūko jis. – Juk jūs manęs nenušausite?
- Ne, - atsakiau kiek pagalvojęs. – Dar ne. Seniai čia dirbi?
- Praeitą savaitę įsidarbinau! Kol kas tik dokumentus kopijuoju ir...
- Taip, ir slaptus planus, ir operatyvinius įsakymus ir taip toliau.
- Ką?..
Jis žiūrėjo į mane pastatęs veršiuko akis. Aiškiai nesuprantantis, kur papuolė ir ką veikia.
- Tu dirbi teroristams, - paaiškinau. – Čia jų centrinė bazė.
- N... ne, čia eksporto-importo bendrovė „Kastytis“, - paprieštaravo jis.
- Kitais žodžiais – teroristų landynė, - atsidusau. – Tu nesi itin protingas, ar ne? Visą laiką kopijavai slaptus įsakymus, perdavinėjai juos tarpininkams, o tau atrodė, kad daugini sąskaitas faktūras? Šiais laikais ne visos faktūros iš tiesų yra faktūros. Kai kurios iš jų – slapti planai, kaip susprogdinti Gedimino pilį. Arba kaip paimti valdžią. Arba... sugalvok pats.
Jis krūptelėjo, kai hole kažkas subildėjo. Pasigirdo keiksmai.  Aš kilstelėjau abu pistoletus.
- Kuo tu vardu? – paklausiau.
- Juozapas.
- Vadinasi taip, Juozapai. Tu gyventi labai nori?
Jis skubiai palinksėjo, ką aš netrukus įvertinau kaip nuoširdų „labai labai“.
- Čia kiekvienas esantis šiknius yra ginkluotas ir mirtinai pavojingas. Išskyrus visus, panašius į tave. Kurie neseniai dirba stumdomais berneliais. Nori išlikti gyvas – turėsi sekti paskui mane, kad ir kas nutiktų. Nepažadu, kad išvesiu iš pastato sveiką, tačiau bent su viena koja ir vienu neprakiurdytu plaučiu – garantuotai. Arba gali likti čia ir laukti, kol pasibaigus košei jie ims naikinti liudininkus. Tai kaip?
- Aš su tavimi!
- Okėj, tada paleisk stalo koją ir ruoškis.
- Kuo p... pats vardu? – paklausė jis.
- Slaptųjų tarnybų pareigūnai savo vardų neatskleidžia, - mirktelėjau jam. – Bet gali mane vadinti Bevardžiu Didvyriu.

- - -

Gerai pažįstamas skersgatvis patamsyje buvo toks pat gerai pažįstamas, kaip ir vidury šviesiausios dienos. Tik Juozapas kliuvinėjo už šiukšliadėžių, tuščių dažų skardinių, miegančių bomžų kojų ir viso kito šlamšto. Kliuvinėjo ir keikėsi. Keikėsi ir drebėjo. Drebėjo ir dar keikėsi – kad kompensuotų drebulį.
- Tu penkiolika žmonių nušovei!
- Šiaip tai dvidešimt aštuonis, - pataisiau.
- Du iš jų aš pažinojau! Jie buvo paprasti tarnautojai...
- Klausyk, ten kulkos pro ausis zvimbė, o jie išbėgo su daiktais, panašiais į pistoletus. Tokiose operacijose be aukų niekaip!
- Nekaltų aukų!
- Nekaltų, kaltų, žydrų, juodų... – suburbuliavau. – Tavo laimė, kad tavęs nepalaikiau vienu iš jų.
Juozas prikando liežuvį ir apsidairė beveik aklinoje tamsoje. Prisidegiau cigaretę. Smilkstančio galiuko silpnoje šviesoje jis atrodė panašus į visišką teroristą.
- Tu čia gyveni?
- Beveik.
- Čia įėjimas į jūsų slaptą būstinę?
- Per daug klausinėji.
Jis vėl pagarbiai nutilo, o aš atrakinau elektros skydinės duris ir pasukau jungiklį. Užsižiebė šviesos, parodydamos kelią laiptais žemyn.
- Oho! –susižavėjo Juozas.
- Eik greičiau, kol niekas nepamatė! – kiauktelėjau.
Jam įėjus, kruopščiai užrakinau duris ir nusileidau į savo lindynę. Dvi sofos, didelės įstrižainės plazma, baras ir sulinkęs šviestuvas prie subraižyto staliuko.
- Sėsk, - parodžiau jam. – Alaus nori?
- O ko nors stipresnio? – drebėjo jis. – Man reikia išgerti.
- Rasim, - linktelėjau.

Man irgi reikėjo išgerti.  Pasaulis pamažu vėl ėmė atrodyti pilkas ir nuobodus. Tikra kankynė. O mano lindynė – tik prišnerkšta lindynė, prisodrinta neskalbtų kojinių kvapo.
Pačiupau nuo stalo butelį degtinės ir užsivertęs laikiau tol, kol turinio beliko vos trečdalis. Tada padaviau butelį Juozui, patogiai įsitaisiau sofoje, ištraukiau iš kišenės švirkštą ir įgudusiu judesiu susivariau jo turinį į ranką. Kai ilgai taip darai, mintinai žinai, kur visos tavo venos. O jeigu ir nepataikai retsykiais – didelio čia daikto.
Kambarys pamažu nusidažė ryškiomis spalvomis, grindys pasidengė persiškais kilimais, o palubėje sparneliais suplasnojo miniatiūrinės nuogos fėjos nuo Playboy viršelių. Aš vėl norėjau gyventi ir šaudyti teroristus, gadinančius gyvenimą niekuo dėtiems pasauliečiams.
- Oi... – pasipurtė Juozas, valydamas lūpas. – Stipri bjaurybė...
- Specialiai pagaminta slaptosioms tarnyboms, - paaiškinau. – Nekenkia kepenims ir skatina mąstymą.
- Tikrai?
- Firma garantuoja.
Jis lėtai apsidairė aplinkui, lyg vis dar negalėdamas patikėti, kad yra saugus.
- Ką dabar darysime?
- Dabar, - parodžiau į savo kuprinę, - nagrinėsime operatyvinę medžiagą, kurią gavau tame pastate.
Kiek luktelėjau, laukdamas didesnio efekto Juozo veide, bet jis buvo arba girtas, arba per daug išsigandęs, kad blaiviai mąstytų. Atsidusęs paklojau popierius ant stalo.
- Štai. Pažiūrėk ir pasakyk man, ką matai.
Bet Juozapas tik stipriau sugniaužė butelį ir pasipurtė.
- Tu tiek žmonių nušovei...
- Klausyk, aš kasdien krūvą žmonių iššaudau, didelio čia daikto?
- Ir tu dėl to nesijauti nė trupučio blogai?
- Nemėgstu jaustis blogai, - pasakiau. – Nemėgstu, kai niekšai sprogdina bombas viešose vietose. Pavyzdžiui, stadionuose, ūžiant šimtatūkstantinėms minioms. Arba Gedimino pilyje. Arba kai bando valdžią užgrobti. Tu tikriausiai niekados negyvenai šalyje, kurią valdo diktatorius?
- Bet, - papurtė jis galvą, - nejaugi tu NIEKADA nesijautei blogai dėl to, kad žudai?
- Na, seniai seniai gal ir buvo koks kartas, kai gailėjausi. Gal jau grįžkim prie popierių?
Bet Juozapas tik nusisuko ir ėmė vemti ant grindų.
- Bliamba, o skalbs kas?!
- Atsiprašau... – riaugtelėjo jis. – Bet man iš tiesų negera. Prieš akis vis dar lavonai ir... ir...
Jis vėl sulinko per pusę, apdergdamas mano geriausią persišką kilimą. Pirštai nejučia sugniaužė pistoleto rankeną. Šiaip ne taip susivaldžiau. Didelio čia daikto. Skuduras yra, vėliau pats ir valys. Antraip nušausiu. Žinoma, valys, kur jis dings...
- Kai būsi pasiruošęs žvilgtelėti į popierius, leisk žinoti, - sugriežiau dantimis ir įjungiau plazmą. Kaip tik prasidėjo vakaro žinios ir mano dienos darbas jau mirgėjo pačiuose pirmuose kadruose. Aišku, ne visu gražumu. Juk vaikai žiūri. Pačias pačiausias vietas uždengė ženklelis „cenzūra“.
Buvo minimi likę gyvi liudininkai – keturios moterys iš buhalterijos, kurios niekaip neprisiminė, kiek žmonių dalyvavo „baisiame įvykyje“.  Minėjo skaičius nuo keturių iki septynių. Cha! Vaizduotė – dalykas keistas.  Nors, kuomet visi šaudo ir bliauna, tikriausiai pernelyg fantastiškai atrodo, kad darbuotasi vos vieno asmens. Manęs. Bevardžio Didvyrio.
Pergalingai žvilgtelėjęs į Juozą, supratau, kad žinios jam skrandžio tvirtybės nepridėjo. Jis jau taikėsi vemti į kitą pusę. Skubiai perjungiau kitą kanalą, kur Discovery Planet rodė, čiupau iš dėžės pilną butelį viskio, nudaužiau dangtelį ir visą turinį per prievartą nutekinau į Juozo ryklę. Jis spardėsi, tačiau nors nevėmė. O tai jau gerai.

- Popieriai, - parodžiau jam netaikliu pirštu į stalą.
- Pop... pop... popop... – supukšėjo jis. – Pppopieriai...
- Pažiūrėk. Noriu išgirsti tavo nuomonę.
Jis šiaip ne taip pataikė sugriebti vieną lapą ir įbedė į jį apspangusį, nepatiklų žvilgsnį.
- Panašu į fak... faktūrą.
- Jie visi panašūs į faktūras, – sutikau. – Bet nėra. Mums reikia atrasti užkoduotą pranešimą. Kažkokį įsakymą.
- Kokį?
- Ką aš žinau? Kaip susprogdinti Gedimino pilį? Kaip užimti valdžią?
- O kodėl būtent p... pilį?
- Než... nau, - žagtelėjau. – Gal todėl, jog jei sprogdinsi Gedimino rūsį, to niekas nepastebės? Todėl geriau sprogdinti pilį! Iš tolo matysis. Arba užimti valdžią.
- Už... žimti... visai?
- Tu ką, ruošiesi užmigti?
Juozapas pažvairavo į mane blausiomis akutėmis, jo ranka su popieriaus lapu nusviro, galva atsilošė atgal ir jis skambiai užknarkė.
- Tu nė butelio nesugebi ištverti, - sumurmėjau nusivylęs. Tada išsitiesiau ant sofos ir užmerkiau akis pats. Popierius panagrinėti galima ir vėliau. Juk darbo diena – ne iš lengvųjų.

- - -
- - -

Daktaras Vasius Iljanovas Moskvytis pakėlė raudonas akis nuo monitoriaus ir pasitrynė kaktą dešinės rankos nykščiu. Pavargęs nužvelgė stiklinę sieną, už kurios miegojo vyras, galybe laidų prijungtas prie sudėtingos aparatūros. Stiklas beveik dešimties centimetrų storio, nepralaidus garsui. Jeigu padaras ir atsibustų, jis nesugebėtų ištrūkti iš kameros. O vienu mygtuko paspaudimu ten galima pasiųsti mirtinas dujas. Tačiau tai kraštutinė priemonė.
- Kristau aukštielninkas, - sudejavo kolega Hanibalas Kraucas Vasiui už nugaros. – Vis dar kraujo maudynės. Jis nepagydomas.
- Šiandien nušovė keturiais mažiau, o vieną netgi išgelbėjo, - siektelėjo butelio su vandeniu Vasius. – Sakyčiau, progresas.
- Statistiniai svyravimai, o ne progresas. Jeigu pastate būtų buvę tuzinu daugiau, jis būtų sumušęs rekordą. Ir pagal kokį kriterijų jis nustatė, kad ta firma – teroristų lindynė?
- Nepatiko žodis „Kastytis“ pavadinime. Pasirodė pernelyg panašus į „kastetą“, o tai jau gali būti teroristų slaptas ženklas. Visiška paranoja.
- Logiška paranoja, sakyčiau...
Vasius pažvelgė į Hanibalą suraukęs gauruotus antakius.
- Logiška?
- Sarkazmas. O dar sarkastiška tai, kad per tokius psichus nemiega du specialistai su trigubu aukštuoju išsilavinimu.  Kas  tas Juozapas, kurį jis išgelbėjo?
- Paprasta MM2 tipo programa. Isteriškas, bandantis racionalizuoti, linkęs į Helsinkio sindromą. Jeigu šitas Nevisprotis Didvyris jo nenudobs rytinės abstinencijos metu, ilgalaikis prisirišimas garantuotas. Tik va geras gyvenimas – kažin.
- Gal pakeiskime jam scenarijų? Tarkim, įpaišykime kokią mergužėlę, kuri būtų linkusi įsimylėti panašius nevispročius. Tarkim, Evelina?
- Apsieisi. Praeitą kartą jam pavyko tavo dėka gauti du pistoletus, tai žudynių tik padaugėjo. Greitai suprato, kad virtuviniais peiliais ne taip efektyvu. Tegu jo virtuali visata lieka stabili dar keletą ciklų. Jeigu reikalai nesitaisys, perkelsime jį į ramesnę vietą. Gal mūsų Nevisprotį Didvyrį trikdo didmiesčiai?

Abu kurį laiką tylėdami žiūrėjo į už stiklo miegantį vyrą, jausdami, kaip nugaromis laksto šiurpuliukai. Neduok Dieve sistema imtų gesti ir visos simuliacijos atsijungtų. Šizofrenikas neįvertintų grįžimo į realybę tinkamai. Nors už stiklo jis nekeltų didelio pavojaus, tačiau psichologinė atmosferą būtų nepakenčiama. Ji jau dabar nepakenčiama.
- Ir kodėl man atrodo, kad elektros kėdė geriau už tokią reabilitaciją? –atsiduso Hanibalas. – Jis juk suspėjo nužudyti keturiolika žmonių iki patekdamas čionai.
- Geri gydytojai pripažino nepakaltinamu, - sumurmėjo Vasius.
- Šaudyti tokius gydytojus.
- Aha...
Sutrikę jie pažvelgė vienas į kitą, krūptelėjo ir skubiai nuėjo į savo darbo vietas. Kitas dvi valandas nesikalbėjo.

- - -
- - -

Pabudau skaudančia galva. Kambarys buvo kiek papilkėjęs ir tarsi kiek pilnesnis šiukšlių. Skubiai trūktelėjau tiesiai iš kakliuko, kad numalšinčiau skausmą. O kad pasitaisytų gyvenimo kokybė, susileidau dar du kubus skysčio į veną.  Netrukus kambarys iš tiesų nusidažė gražesnėmis spalvomis, grindis iš naujo aptraukė persiški kilimai. Tik knarkiantis Juozapas gadino vaizdą. Kiek pamąstęs supratau, kad negyvas Juozapas pagadins ne tik vaizdą, bet ilgainiui ir kvapą, todėl susilaikiau jo nenušovęs. Ant stalo tebesivoliojo popieriai su teroristų planais. Ir man reikėjo greitai išsiaiškinti, koks jų sekantis žingsnis.
Pirmiausiai įsijungiau televizorių ir peržvelgiau rytines žinias. Gedimino pilis tebestovėjo savo vietoje, mano vakarykštes skerdynes vis dar eskalavo visi kas netingėjo. Dabar jau su artimųjų vainikais ir raudomis. Aha, kurgi ne... Teroristai ne tik sugebėjo prasmukti į šalį, bet dar ir mažųjų terorisčiukų užsiveisti.
Kiek vėliau rodė reportažą iš miesto centro. Pensininkai vėl ėmė piketuoti, nešini plakatais dainuoti „žemėj Lietuvos“. Jie paprastai kitaip ir nemokėjo. Susirenka, padainuoja, žmones pajuokina. Tačiau šį kartą man nepraslydo pro akis, kad Seimo langai kiek labiau užtamsinti, o prie durų budi daugiau nei įprasta apsaugos. Ir jų uniformos atrodė visai ne tokios, kaip visada.
Akimirksniu išsiblaivęs palinkau prie popierių ir pabandžiau surasti įrodymų, vedančių į Seimo pusę. Nejaugi aš pavėlavau? Nejau valdžią užgrobė diktatorius? Masės, kaip visada, nieko normaliai nesupranta. Jiems tinka bet kokios naujienos, pagardintos dainomis bei intymiomis paslaptimis. Bet aš – tai ne masės. Aš juk slaptųjų tarnybų agentas, turiu galvoti nestandartiškai.
Atsinešiau žirkles, klijų ir ėmiau karpyti iš dokumentų įtartinas vietas. Kol Juozapas peikėjosi nuo butelio viskio, aš galop sukurpiau iššifruotą tekstą. Jis visiškai pateisino baisiausius mano įtarimus.
- Kelkis! – paspyriau Juozą. – Kelkis, reikia eiti!
- Ką?
- Iššifravau teroristų pranešimą. Aš einu dirbti, o tu nešdinsies iš mano chatos, čia tau ne prieglauda. Namo negrįžk – ten tavęs greičiausiai tykos samdomi žudikai.
- Kodėl?!
- Nes tu liudininkas. Tu matei užkoduotus įsakymus, kuriais vadovaujantis šalies valdžią uzurpuoja  labai blogi žmonės. Važiuok pas savo giminaičius kur nors į kaimą, ginkluokis ir tikėkis blogiausio.

Susirinkau savo ginklus, patikrinau, ar visos atsarginės dėtuvės pilnos šovinių.  Jau buvau užsimetęs neperšaunamą liemenę ir paltą, o Juozas dar nepajudėjo. Jis skaitė mano iššifruotą tekstą.
- Štai todėl aš nenoriu, kad čia būtum, - pasakiau. – Kiši nosį į ne savo reikalus. Tau niekas nesakė, kad kuo mažiau žinai, tuo ilgiau gyveni?
- O pagal kokius kriterijus tu atrinkai šias iškarpas? – paklausė jis baisiausiai nustebęs. – „Būkite pasiruošę užimti Seimą“... Kodėl žodis „Seimas“ čia sudarytas iš trijų karpinių?
- Todėl, kad jie gudriai užšifravo.
Juozas prisimerkė.
- Gal. Bet tokiu būdu aš tau suklijuoti galiu bet ką. Kad jie ir Gedimino pilį jau susprogdino. Arba stadioną.
- Nesusprogdino, aš žinias žiūrėjau. O štai Seime blogi dalykai dedasi.
- Tikrai?
- Klausyk, tau niekas nesakė, kad su tokia įtartina veido išraiška tu į teroristą panašus? – kilstelėjau pistoletą.
- Gerai, supratau, - atsiduso Juozas. – Tu čia iš slaptųjų tarnybų, tau geriau žinoti.
- Būtent, - linktelėjau. – Nešdinamės. Dabar.

Prie išėjimo aš atsargiai apsidairiau. Skersgatvis buvo tuščias, tačiau dėl viso pikto pirmą išleidau Juozapą, įtikinęs jį, jog saugu. O kai jis po trijų sekundžių vis dar stovėjo gyvas, išlindau ir aš. Užrakinau elektros skydinės duris ir tada pastebėjau siaubingai įtartiną judesį Juozui už nugaros.
Jis suklykė it skerdžiamas, kai mano šaudyklės supokšėjo į tą pusę. Lygiai šeši šūviai. Ant žemės it maišai pliumptelėjo trijų žmonių kūnai.
- Tu ką?! – sužviegė Juozas. – Tu... ko?! Čia gi bomžai, kur vakar prie šiukšliadėžių voliojosi!
- Čia teroristai, apsimetę bomžais, - paspyriau vieno koją. – Idealiai apsimetę, neįgudusi akis nė neatpažintų.
- T... tikrai?
- Tu manim abejoji? Patikrink jo dokumentus, rasi sau įrodymą.
Juozas pasibaisėjęs žiūrėjo į garuojantį lavoną ir nedrįso prie jo pasilenkti.
- Ką gi, jie jau susekė mus iki čia, - atsidusau. – Vadinasi, gatvėje nesaugu. Teks imti automobilį.
- O kur mes važiuojame?
- Į Seimą, kurgi dar...
- Kur?!
Pasiekiau skersgatvio galą ir patraukiau prie ženklo, vaizduojančio keturratę transporto priemonę.
- Tu rimtai?! – neatsiliko Juozas.
- Slaptosios tarnybos niekada nejuokauja. Mes neturime humoro jausmo, - paaiškinau.
Keturratė transporto priemonė šnypšdama sustojo – ji kaip tik artinosi, kai išlindau iš gimtojo skersgatvio. Durys plačiai prasivėrė, aš nusitaikiau pistoletu  į vairuotoją.
- Aš valstybės pareigūnas. Konfiskuoju jūsų transportą savo reikmėms. Jeigu turite klausimų, susisiekite su vidaus reikalų ministerija.
- Betgi čia troleibusas!
- O man žemai kabo. Susirink savo keleivius ir nešdinkis.
Bet jis iššoko pro duris vienas, palikęs keleivius mano valioje. Niekšas ir išdavikas. Pamojavau ginklu visiems užsisėdėjusiems pensininkams:
- Troleibusas nuvaromas operatyviniais tikslais! Šturmuoti Seimo. Visi, kurie neketina mitinguoti toje teritorijoje, išlipkite dabar!
Pro duris cypdama iššoko jauna studentė, apsikabinusi savo diplomus. Pensininkai tik džiugiai sušurmuliavo:
- Varyk!
- Durnynas, - sudejavo Juozapas.
Aš įsirangiau ant pašildytos vairuotojo kėdės ir trinktelėjau kumščiu per eilę mygtukų.
- Kita stotelė – Jasinskio, - pranešė seksualus balsas.
- Gal tu ne viso proto? Nėra troleibuso linijų prie Seimo! – prakaitavo Juozapas.
- Žinau. Manai, aš vakar gimęs? Sėsk ir įsikabink į ką nors. Truputį pakratys ties posūkiais.
- Bent duris uždaryk! – sucypė Juozas kaip ką tik išlipusi studentė ir susiraitė ant sėdynės. Aš tuo tarpu apsukau troleibusą, nekreipdamas dėmesio į vis garsėjantį nepagarbų automobilių pypsėjimą. Laimė, kontaktai nuo laidų nenušoko, netrukus aš jau lėkiau kaip vėjas per tiltą, taikydamasis į jo dešinį kraštą.
- Kur tu...
Juozas nesuspėjo užbaigti savo isterijos, kai mes išlėkėme į šalutinį kelią ir ėmėme pavojingai greitai sukti į Geležinio Vilko gatvę. Kažkoks nevisprotis, bandęs su triračiu vaizduoti rikšą, buvo nuskintas greičiau nei suspėjau jo adresu sugalvoti keiksmažodį. Automobiliai draugiškai supypseno, tačiau visi kaip vienas pasitraukė man iš kelio. Šaunu. Net švyturėlių nereikia. Policajai galėtų pasimokyti tokio vairavimo.
Žinoma, troleibusas riedėjo vien iš inercijos.  Virš manęs jau nebekybojo laidai, koją laikiau ant sankabos, išmynęs ją iki galo. Motušė inercija dešimties tonų troleibusą stūmė į priekį pakankamai šauniai. Deja, net ir ji išsikvėpė ties artimiausia sankryža. Tačiau Seimo pastatas kaip tik stūksojo prieš akis, džiugindamas okupuotai juodais stiklais. Aš jau užuodžiau mirusių diktatorių kraują ir pirštai patys sugniaužė pystikų rankenas.
- Sūneli, čia pats geriausias pasivažinėjimas mano gyvenime! – pasakė susirietusi pensininkė, atšokavusi iki pravirų durų. – Parodyk jiems visiems! Bobulės, paskui mane!
Ji iššoko pro duris ir išskleidė plakatą, ant kurio buvo išraityta „Gražynkite sovietynes pensiяs, padlos! “. Netoliese mojavo panašių plakatų miškas ir jau prasidėjo tradicinė „Žemėj Lietuvos“ giesmė, kuri šiame kontekste  reiškė velniai žino ką.
O iš kitos pusės kaukdamos artinosi sirenos.
- Mums galas, - perbalo Juozas. – Pasodins už trūliką.
- Ne, čia kažkam bobulės pasirodė pernelyg agresyvios, - numykiau, lipdamas iš troleibuso. – Ką gi, lik sveikas, Juozapai. Laikyk kumščius už nepriklausomą, demokratišką valstybę, o aš einu daryti, kad ji būtų būtent tokia.
- Ai, - pavargęs numojo šis ir pasiliko kiurksoti troleibuse.

Policijos automobiliai nė neketino važiuoti pakuoti agresyvių bobučių.  Du iš jų užtvėrė troleibusui kelią, trečias sustojo įtartinai arti šalia manęs. Pro duris iššokęs pareigūnas džiugiai nukreipė į mane savo patranką.
- Ant žemės, staigiai! Rankas už nugaros, kabini, bičas?!
Jis elgėsi įtartinai. Visų pirma, jam nerūpėjo bobutės, o parūpo slaptųjų tarnybų pareigūno konfiskuotas troleibusas. Antra – jis kalbėjo ne kaip policininkas. Na, beveik ne kaip policininkas. Juk kai aš skerdžiu atmatų kupiną lizdą, neaiškinu, kas aš toks ir ką aš jiems padarysiu. Tiesiog keikiuosi ir šaudau. O jis nesikeikė ir nešaudė.
Jis buvo netikras pareigūnas.
Jie visi buvo netikri ir puikiai apsimetę.
Nieko nelaukdamas puoliau prie automobilio durelių, ketindamas jas išlupti ir su jomis pridaužti apsimetėlį. Deja, durelės buvo puikiai prisuktos, o man pro ausį praskriejo nevėkšliškas įspėjamasis šūvis.
- Tau kas neaišku, bičas?! Ant žemės!
Nebeliko nieko kito, tik nušauti jį pro stiklą. Apėjęs troleibusą pamačiau dar keturis apsimetėlius pareigūnus. Vienas bandė pasižiūrėti, kas ten šaudė už troleibuso. Du slėpėsi už transporto priemonių, o vienas jau buvo beveik įlipęs į troleibusą. Ištuštinau į juos visą dėtuvę savo geriausių kulkų, paversdamas garantuotai mirusiais. Kai šaudymo aidai išdulkėjo iš ausų, išgirdau žviegiantį Juozą. Kiek tolėliau klykdamos lakstė agresyvios bobutės, numetusios ant žemės plakatus.
- Tu ne viso proto?! – iškišo galvą pro duris Juozas. – Taigi tu mentus paguldei!
- Jie ne mentai, o užsimaskavę teroristai. Beje, puikiai užsimaskavę. Net nežinojau, kad finansavimas terorizme tiek toli pažengė. Pažiūrėk, kaip tikroviškai automobilius nudažė!
- Nes jie tikri mentų automobiliai! – suklykė Juozas.
- Nesąmonė! Mano akis įgudusi, aš matau, kad dažai neseniai užpurkšti. Ir uniformas puikiai suklastojo, ot padlos...
- Nes čia tikros uniformos!
- Klausyk, tu jau vampsi taip, lyg kažką žinotum apie juos, - kilstelėjau pistoletą. – Tu man įtartinas, žmogau!
- Ir ką, dabar mane šausi, nes aš matau tai, ką matau?!
- Tu matai tai, ką jie tau norėjo parodyti. O kadangi tu man vis dar įtartinas, eisi su manimi, kad nenuskriaustum niekuo dėtų piliečių!
- Aš niekur su tavim neisiu!
Kilstelėjau pistoletą.
- Jau einu, - sudejavo Juozas. – Jau einu, kad tave kur šikantį sutrauktų...

Nuo Seimo artinosi būrys ginkluotų pareigūnų. Pažinau okupantų asmens sargybinius, apsimetusius paprastais apsauginiais. Geras slaptųjų tarnybų agentas tokius privalo pažinti miegodamas. Tik va, pasaulis vėl ėmė negailestingai pilkėti. Skubiai trūktelėjau iš gertuvės, prablaivindamas smegenis. O kad jaučiuosi geriau, susileidau du kubus specialaus operatyvinio tirpalo į veną. Na, beveik į veną...
- Tu ką, narkašiniesi?! – apstulbo Juozas.
- Čia specialus tirpalas, kad būčiau taiklesnis ir greitesnis, - paaiškinau.
Dangus pražydo gėlėmis, o gatvė pasidengė persiškais kilimais. Gedimino pilis ūmai iškilo virš pastatų su visu kalnu. Vis dar stovinti, vis dar nesusprogdinta. Nuogos fėjos nuo Playboy viršelių džiugiai suplazdeno sparneliais.
Ištiesiau gertuvę Juozui.
- Pusryčiausi?
- Man ir taip galvą skauda iš po vakar... O tu ką, daugiau nieko nevalgai?
- Čia šimtaprocentiniai degalai. Ko daugiau tikram vyrui reikia?
- Na nežinau... Gal baltymų? Riebalų? Angliavandenių?
- O čia kas, tavo nuomone?
Nesulaukiau jo atsakymo, nes atidengiau ugnį į besiartinančius apsimetėlius valdžios grobikus. Jie krito taip greitai, kaip tik įmanoma kristi pašautam. Keli bandė atsišaudyti, tačiau jų pastangos atrodė juokingos. Vos viena kulka kliudė mano neperšaunamą liemenę. Kitos – Dievo langus.
- Eime, - paraginau Juozapą, kuris jau nebežinojo, klykti ar dar palaukti.

Vestibiulyje mudu bandė sulaikyti dar trys apsauginiai. Vieną patiesiau nedelsdamas, kiti du nusprendė pasiduoti. Ypač po to, kai vienam peršoviau ranką, o kitam – kelį.
- Kur diktatorius, kurį bandote į valdžią pasodinti? – nukreipiau į vieną iš jų vamzdį.
- Ką?..
- Diktatorius. Uzurpatorius.  Demokratijos priešas. Tu ką, kurčias?
- Tu ką, nesveikas?
Bum! Jis krito negyvas. Blogas atsakymas. Nusitaikiau į antrą.
- Kur naujasis diktatorius?
- Ee... treti rūmai, du šimtai ketvirtas kabinetas! – sumekeno jis.
Bum!
- Einam, - pamojau Juozui rūkstančiu vamzdžiu.
- Kur?
- Ten, kur jis sakė. Aišku, šiknius sumelavo, bet vis tiek reikia patikrinti. Greičiausiai ten mūsų laukia mirtini spąstai, bet manau, rasime ir diktatorių kur nors netoliese.
- Dieve aukštielninkas, - sudejavo Juozas, bet vis tiek nutipeno man iš paskos.

Pakeliui nukepiau bobelę, iššokusią į koridorių su įtartinai atrodančiu segtuvu ir pernelyg laiminga veido išraiška. Jei laiminga – vadinasi, jai patinka būsimos permainos. Vadinasi, jinai diktatūros šalininkė. Juozas iš kažkur ištraukė didelį butelį brendžio ir dabar laikė jį apsikabinęs. Paklaustas numykė, kad nudžiovė iš bufeto. Po to, kai nupyškinau bufetavą, bandžiusią pamojuoti kažkokiu vamzdžiu. Vamzdis pasirodė beesąs visai ne vamzdis, bet šaukštai popiet.
Taip pat pakeliui pasimaišė kur kas agresyvesni parlamentarai, kurie bandė kažką kalbėti, tuo pat metu nieko nepasakydami. Kaip visada.  Įtartiniausius nušoviau, o nusprendusius patylėti tik sužeidžiau. Kad susimąstytų, kas lauks kitą kartą, kai vėl sugalvos pasiduoti diktatūrinėms ideologijoms.
Juozas nesustodamas tuštino butelį. Man atrodo, jis trūktelėdavo kaskart, kai ką nors nušaudavau. Jei taip ir toliau, jis netrukus įsitaisys kepenų cirozę.
- Štai čia, - paspyriau duris, pažymėtas  du šimtai ketvirtu numeriu.
Durys įtartinai lengvai prasivėrė. Viduje kažkas sukrebždėjo.
- Meskite ginklus, antraip įridensiu granatą! – suriaumojau.
- Kad mes beginkliai! – kniauktelėjo politiškai korektiškas balsas.
- Mes? Maniau, čia bus vienas diktatorius?
- Kas?
- Demokratijos priešas, vienžo. Aš iššifravau jūsų pakalikų slaptus pranešimus, jums šakės.
Kyštelėjau ranką su pistoletu, tada galvą.
Viduje iš tiesų buvo du snukeliai, jie kaip tik bandė nesėkmingai pasislėpti nuo manęs už rašomojo stalo.
- Kas judu? Nagi, išlįskit!
Jiedu išlindo.
- Aš – ministras pirmininkas! – pasakė stovintysis dešinėje, kuris buvo plikas ir ne itin dailus.
- Šiandien Seimą uzurpavo diktatūros šalininkai, taip kad tu jau nebe pirmininkas, - atrėžiau. – O šitas kas?
- Teisingumo ministras, - sumiaukė antrasis. – Jūs ką, žinių nežiūrite?
- Kaip tik žiūriu. Kasdien ir po kelis kartus. Tu visai ne ministras. Nė iš tolo nepanašus! Laikyk rankas aukštai, teroriste!
- Bet jis tikrai panašus į teisingumo min... – pradėjo Juozas, bet užsikirto, pažvairavęs į mano ginklus. – O gal aš ir klystu...
- Žinoma, klysti. Šiais laikais yra sukurtos tokios tobulos veidų maskavimo priemonės, kad net tave galima paversti kuriuo nors pirmininku. Net žmona neatskirtų. Nori, įrodysiu?
Pamojau pistoletu teisingumo ministrui.
- Nagi, stok prie sienos ir nusiimk kaukę!
- Jūs išprotėjot?! – sumiaukė šis aukštesne gaida. – Aš be kaukės!
Mano pistoletas kurtinamai trinktelėjo, jis žviegdamas susmuko ant grindų.
- Nenusiimsi pats, nuimsiu aš, - pasakiau, traukdamas peilį. – Juozai, palaikyk jo kojas, kol dirbtinę odą dirsiu!
Sudejavęs Juozas užsivertė butelį, tada atsargiai pastatė jį į kampą ir užgulė apsimetėlio kojas. Aš ėmiau dirti šiam nuo veido odą. Apsimetėlis, žinoma – žviegti nesavu balsu. Bet kur jis dings iš specialiųjų tarnybų agento Bevardžio  Didvyrio gniaužtų ir jo pasekėjo glėbio… Netrukus aš pergalingai nutraukiau odą jam nuo veido ir pamojavau ja virš galvos.
- Va, matai?!
Netikras ministras pirmininkas apsivėmė.  Juozas perbalo ir nuslinko į kampą savo butelio, murmėdamas kažkokius užkeikimus. O man ant veido kaptelėjo kraujas. Išties, gal kiek per daug pasistengiau. Nuėmiau kaukę su visu veidu. Tačiau teroristui tas mažai berūpėjo – jis nebekvėpavo.
- Na, pliki, dabar tavo eilė!
Bet plikis suklykė nesavu balsu ir metėsi prie lango. Suskambo dūžtantys stiklai, jis pradingo už horizonto. Pribėgęs prie lango pamačiau, kaip jis bando nušliaužti apačioje į šalį, susilaužęs abi kojas.  Nušoviau jį iš trečio karto.
- Misija įvykdyta, - atsidusau. – Aleliuja, Juozai. Dabar beliko išvalyti menkas šiukšles ir valstybės širdis vėl bus kaip nauja...

Juozas stovėjo įtartinai tiesus kaip styga. Jo blaiviame veide spindėjo nepaaiškinama išmintis.
- Programa nutraukiama, - pasakė jis. -  Simuliacijos trukmė – penki šimtai aštuoniolika valandų ir dvidešimt minučių. Keičiama pasaulio struktūra.
- Tu ką, prisisiurbei? – nustebau.
Tačiau tada mane apėmė nepaaiškinamas miegas. Išmečiau abu pistoletus, susiraičiau ant persiško kilimo, tarp stiklų ir skaniai užknarkiau. Sunki buvo diena, nieko nepridursi...


- - -
- - -
Vasius Maskvytis pasibaisėjęs žiūrėjo į  šviesiaplaukį vyrą, įrėmusį nykštį į avarinio simuliacijos stabdymo mygtuką. Šviesiaplaukiui už nugaros stoviniavo du griežtai atrodantys sargybiniai, ginkluoti iki dantų.
- Jūs išprotėjot? – griežtai paklausė šviesiaplaukis. – Mes šią programą sukūrėme ypatingai pavojingų žmonių reabilitacijai, o ne tam, kad jūs simuliuotumėte valstybės tarnautojų iššaudymą!
- Betgi viskas pagal protokolą! – nenorėjo pasiduoti Vasius. – Mes nieko nekeitėme simuliacijoje! Pasaulis kiek galima realistiškesnis, viskas taip ir liko nuo pat pradžių!
- Norite pasakyti, pacientas tokį finalą priėjo be jūsų įsikišimo?
- Jis nepagydomas! Supraskite, su tokiu šizofrenijos lygiu jis nepritaptų jokioje bendruomenėje! Tuo labiau – jokioje simuliacijoje! Tai yra natūralus jo veiksmų rezultatas!
- Gal, - trūktelėjo pečiais šviesiaplaukis. – Tačiau moraliai nepriimtinas. Jis simuliacijoje nuplėšė man veidą. Manote, tai juokinga?
- Gerai, mes galime pakeisti simuliaciją, - suprakaitavo Vasius. – Mes galime jam pasiūlyti kitokią aplinką. Gal net kitą planetą.
- Su drakonais ir goblinais, - įsikišo Hanibalas. – Ir lavos ežerais.
- Hm, - tarstelėjo šviesiaplaukis. – Gal ir nieko mintis.
- Palaukite, ministre, o kaip tai padės jo reabilitacijai? – pratrūko Vasius. – Jam juk reikia žmonių aplinkos, o ne gobtinų ar drakonų! Jis turi išmokti nežudyti visko, kas juda!
- Mes galime jam sukurti pasakų pasaulį, - lyg niekur nieko varė savo Hanibalas. – Su vaiduokliais, burtininkais, demonais ir taip toliau.
- Gal tu užsikiši su savo fentezi?! – neišlaikė Vasius.
- Liaukitės abu, - autoritetingai pareiškė šviesiaplaukis. – Vasiau, jūs atleistas iš pareigų. Hanibalai, imkitės darbo. Kad to psicho vaizduotėje nebeliktų Seimo pastato. Kad man paskui nereiktų aiškintis prieš prezidentę ar pirmininką, kodėl eksperimentiniame projekte jie šaudomi  tokiais nepadoriais tempais. Duokite jam ką tik norite. Pasakų pilis, drakonus, viską, ką tik sugalvosite!
- Durnynas! – sudejavo Vasius.
- Bus padaryta! – išsišiepė Hanibalas, palinkdamas prie klaviatūros.

- - -
- - -

Pramerkęs akis išvydau kažkokį tamsų kambarį, kurio dar nebuvau matęs. Neįmantrūs baldai, apdulkėjusios lentynos ir sukežęs stalas kažkiek priminė mano gūžtą. Tik svaigalų dėžės nebuvo. Ir plazmos ant sienos.
- Sveikas, - tarė man kraupus balsas iš niekur.
Instinktyviai siektelėjau savo ginklų, tačiau jų nebuvo nė kvapo.
- Kur aš?
- Saugioje vietoje. Tu savo misiją pradėjai kaip tik tuo metu, kai mes paleidome migdomąsias dujas, - pratarė balsas, kurio šaltinio dar nebuvau aptikęs. – Tu aplenkei mūsų specialistus ir pribaigei diktatorių už mus, įspūdinga. Mes norime tau pasiūlyti ypatingą darbą ypatingam žmogui, tokiam kaip tu.
- Tikrai? – nudžiugau. – Pagaliau kažkas įvertino mano darbą?
- Dar ir kaip įvertino.  Esi vienas iš žmonių, kuriam mes galime atskleisti tikrą tiesą apie šį pasaulį ir jame vykstančius dalykus.  Prieik prie lango ir pažvelk.

Apsidairiau lango ir iš tiesų – toks atsirado kampe. Nors galėjau prisiekti, kad anksčiau jo ten nebuvo.

Už stiklo atsivėrė niūri panorama. Smailiaviršūniai juodi kalnai horizonte, o prieš juos virė iki raudonumo įkaitęs ežeras. Pro šalį praskrido žvynuota pabaisa, sukeldama oro gūsį, suvirpinusį stiklus.
- Kur aš?
- Ten pat, kur visada buvai. Vilniuje. Tik štai kaip jis atrodo iš tiesų, kai akys nėra aptrauktos iliuzijomis. Pasaulis yra baisi vieta, kur veisiasi neįsivaizduojamai blogi dalykai. O mums trūksta didvyrių.

Stikle išryškėjo neaiškus atspindys. Kažkas stovėjo man už nugaros.
Atsisukęs pamačiau pamėklę, kybančią ore ir dėbsinčią į mane raudonomis akimis. Jos šypsena nežadėjo nieko gero.
- Aš esu Tas, Kuris Miręs, - pasakė ji. – Arba Dead One, jei trumpiau. Kaip tau tik patogu. Būsiu tavo gidas kurį laiką, kol perprasi visas taisykles.
- Pala pala, - sumojavau, - tai man reikės kautis prieš tuos, kur ten už lango skraido? O ne per daug man vienam?
- Tu gausi galių, - primerkė akį pamėklė. – Didelių galių.
- Kokių?
- Niekas nežino dar. Bet didelių.
- Aš galėsiu skraidyti?
- Ne, bijau, kad nelabai. Taisyklės draudžia.
- Tada gal galėsiu matyti kiaurai drabužius? – pagalvojau apie jaunas, dailias moteris.
- Ne, vargu.
- Bent automobilio dureles viena ranka pajėgsiu nuplėšti? – paklausiau nusivylęs.
- Kažkas panašaus, taip, - suabejojo pamėklė. – Ir truputį daugiau. Mes padarysime, kad tavo šoviniai ginkluose niekada nesibaigtų ir kad tu nuolat pajėgtum rasti ginklų netikėtiniausiose vietose. Na, dar galėsi gerti neįtikėtinais kiekiais ir narkašintis be didelių pasekmių.
- O, čia jau tikra kalba! – nudžiugau. – Kur man pasirašyti?!
Pamėklė ištiesė man kontraktą, surašytą krauju.

- - -
- - -

- Durnynas prasideda, - nusivalė prakaitą patenkintas Hanibalas. – Tikiuosi, sistema atlaikys drakonus ir goblinus. Vis viena jis nepagydomas.
Jis ištuštino kavos puodelį ir ėmė stebėti, kaip Bevardis Didvyris pasirašinėja kontraktą. Vargšas dar nežinojo, kur jį nublokš liguista, serialų apsižiūrėjusio ir tinklo žaidimų apsižaidusio Hanibalo vaizduotė.